Palaikykime tuos, kuriuos palaiko Viešpats

Šiai didžiai Bažnyčiai pirmininkauja vyrai, kurie buvo specialiai paruošti, specialiai mokomi, specialiai parengti šiai didelei garbei, kuri buvo suteikta kiekvienam iš jų užimant savo vietą. Mūsų Dangiškasis Tėvas per savo išmintį apsupo šiuos Izraelio vadovus kitais žmonėmis, kurie, kaip ir tie vadovai, tiki ir nesilanksto žmogui dėl jo, kaip Bažnyčios prezidento, asmenybės ar savitumo, bet kurie mato jį kaip mūsų Dangiškojo Tėvo kalbėtoją ir palaiko jį, remia jį, meldžiasi dėl jo ir myli jį, kad taip pat galėtų gauti mūsų Dangiškojo Tėvo palaimų.

Pasaulyje nėra kitos tokios organizacijos. Nėra kitų žmonių, vedamų taip, kaip vedama ši liaudis. Teisingai pasakyta, kad tie, kurie pirmininkauja, yra teisūs vyrai. Tai per juos mūsų Dangiškasis Tėvas įvykdys Savo darbą. Tai per juos turi būti dėstoma evangelija. […] Mums šiandien pirmininkaujantis vyras tai daro ne dėl savo įgimtų gebėjimų. Jis pirmininkauja ne todėl, kad yra kokio nors didaus valdovo sūnus, bet tame poste jis yra todėl, kad mūsų Tėvas danguje žino jo sielos dorumą. Suvokdamas, kokio ryžto jam reikės, kad šią žinią perduotų visos žemės tautoms, Jis paruošė jį tam aukštam jam suteiktam pašaukimui. Jis pirmininkauja kaip mūsų Dangiškojo Tėvo atstovas.³

Šiandien mąsčiau apie nuolankius, bet didžius vyrus, vadovavusius šiai Bažnyčiai nuo jos suorganizavimo. […] Gerai pažįstu [daugelį Bažnyčios] Prezidentų ir tikiu, kad visi jie buvo Dievo vyrai. Neįsivaizduojama, kad mūsų Dangiškasis Tėvas pasirinktų kokius nors kitokius žmones pirmininkauti Jo Bažnyčiai.⁴

Kas įvyko [Džozefui Smitui] mirus? […] [Šventieji] nerengė konklavos, nerinko pirmininko ir nepasirinko naujo vadovo. Vadovą jau buvo išsirinkęs Viešpats. Tai buvo ilgiausiai Dvylikos Kvorume tarnavęs narys Brigamas Jangas. […] Bažnyčia kaip vienas kūnas visose savo sesijose palaikė jį kaip Prezidentą. Jam mirus, jo patarėjai nesakė, jog vienas iš jų bus Prezidentas, bet ilgą laiką pirmininkavo Dvylikos Kvorumas, o tada ilgiausiai Kvorume tarnavęs narys buvo palaikytas kaip Bažnyčios Prezidentas. Įsigalėjo tobula tvarka. […]

Aš šiuos dalykus išaiškinau, kad nebūtų padaryta jokių klaidų. Džozefas Smitas nepasirinko pats savęs būti Bažnyčios Prezidentu. Taip pat savęs nepasirinko nė vienas, ėjęs po jo. […] Paskyrimas ateina iš mūsų Dangiškojo Tėvo per Jo įkvėpimą, ir žmonės gauna visą galią, ateinančią su paskyrimu.⁵

Kokie turėtume būti dėkingi, kad žinome, jog šis darbas yra ne žmonių, bet Viešpaties darbas; kad šiai Jėzaus Kristaus vardą nešančiai Bažnyčiai Jis ir vadovauja, ir Jis neleis jokiam žmogui ar žmonių grupei jos sunaikinti. Jis neleis pirmininkaujantiems Jo Bažnyčiai vyrams nuklaidinti žmones, bet palaikys juos Savo visagale galia. Jis išaukštins juos gerų ir didžių vyrų ir moterų akyse. Jis palaimins jų tarnystę, ir ji bus kupina sėkmės. Tie, kurie priešinasi ir ieško klaidų, neras tame pasipriešinime džiaugsmo. Kritikuojantieji ir besistengiantieji sunaikinti Bažnyčios vadovų įtaką patirs savo blogų darbų pasekmes.⁶

Mums būtina dėkoti savo širdyse, kad mus veda šventi vyrai, kuriuos mūsų Tėvas danguje įkvepia diena iš dienos mus mokyti.⁷ (Žr. 2 pasiūlymą 61 puslapyje.)

Nuo tėvo Adomo laikų iki dabartinio meto Viešpats įspėdavo žmones per savo tarnus. Kai jie klausydavo Jo, Jis įkvėpdavo juos gyventi geriau, ir amžius po amžiaus, kai Jo vaikams reikėdavo, siųsdavo šventus vyrus į pasaulį, kad perduotų į laimę vedančius nurodymus, įkvėpdavo juos mokyti šlovingų, žmoniją kilninančių ir praturtinančių tiesų.⁸

Nežinau jokio didelės reikšmės pasaulyje buvusio įvykio, apie kurį Viešpats per Savo pranašus nebūtų iš anksto pranešęs žmonėms, kad šie neliktų nežinodami to, kas išsirutulios, bet, jei norėtų, galėtų suplanuoti savo gyvenimą savo labui. […]

Nojaus atvejis čia labai tinka. Viešpats įsakė jam pastatyti arką, kurioje teisieji galėtų būti apsaugoti nuo turėjusio įvykti tvano. Nojus pastatė arką ir skelbė atgailą savo kartai šimtą ir dvidešimt metų, taigi pakankamai gerai juos įspėjo. Tačiau žmonės buvo tokie nelabi, kad nesugebėjo įsiklausyti į tą įspėjimą. Turėdami valios laisvę jie, užuot pasirinkę teisumą, pasirinko blogį. Užėjo lietūs, pakilo tvanas, ir tik Nojus su savo aštuonių asmenų šeima išsigelbėjo. Visi buvo gerai įspėti, bet jie paskendo dėl savo savavališkumo ir atsisakymo atgailauti. [Žr. Mozės 8:13–30.]⁹

Viešpats nori, kad būtume laimingi, todėl Jis ir davė mums Jėzaus Kristaus evangeliją. Todėl Jis ir suteikė mums kunigystę. Jis nori, kad mes džiaugtumėmės. Todėl Jis ir įkūrė šią bažnyčią ir įsteigė joje įvairias pareigybes, ir visa tai yra tvarkinga. […] Jei seksite Viešpaties vadovavimu ir tais, kuriuos Viešpats palaiko, nenupulsite į tamsą, neprarasite šviesos, neperžengsite Dievo įsakymų ir neprarasite savo privilegijų, kuriomis Jis taip trokšta, kad mes džiaugtumėmės.¹⁰

Šiais laikais man yra tik vienas saugus kelias, ir tas kelias – sekti tais, kuriuos Viešpats paskyrė vadovauti. Galiu turėti savų minčių ir nuomonių, galiu savaip spręsti apie tam tikrus dalykus, tačiau žinau, jog kai mano nuomonė kertasi su mokymais tų, kuriuos Viešpats paskyrė mums rodyti kelią, turiu pakeisti kryptį. Jei trokštu išgelbėjimo, seksiu mums Viešpaties duotais vadovais tol, kol Jis juos palaikys.¹¹ (Žr. 3 pasiūlymą 61 puslapyje.)

Pažįstu tūkstančius paprastų šios didžios Bažnyčios narių, daugybės tautų vyrus ir moteris, kurie nuolankiai ir ištikimai priėmė evangeliją, kad susietų save su Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia. […] [Jie] meldžiasi dėl savo vadovų ir juos palaiko… ir per visą savo patirtį Bažnyčioje dar nepažįstu asmens, kuris būtų laikęsis Viešpaties įsakymų ir šaukęs prieš pašauktuosius pirmininkauti šiai Bažnyčiai. Tai iš tiesų nuostabu. […]

Man vienas iš didžiausių liudijimų apie šio darbo dieviškumą yra tai, kad daugybė žmonių… turėdami galimybę kuolo konferencijoje… išreikšti save balsuodami, kad palaikytų ar nepalaikytų jiems pirmininkaujančiuosius (visi naudojasi valios laisve), ir toliau remia savo vadovus. Tikrai Viešpaties Dvasia skatina ištikimus, nuolankius žmones palaikyti Jo pasirinktus tarnus.¹²

Kai Mozė iš Egipto per dykumą vedė Izraelį į pažadėtąją žemę, prie Refidimų juos užpuolė Amalekas. Mozė nurodė Jozuei parinkti karių, kad apsaugotų Izraelį. Mozė, Aaronas ir Hūras užlipo ant kalvos viršūnės, nuo kurios atsiverdavo vaizdas į mūšio lauką. Kai Mozė laikydavo Dievo lazdą iškeltą virš galvos, Izraelis imdavo viršų, bet kai pavargęs rankas nuleisdavo, viršų imdavo Amalekas. Buvo parūpintas akmuo Mozei atsisėsti, ir Aaronas su Hūru parėmė iškeltas jo rankas, kad Dievo palaimos galėtų plūsti Izraeliui, kad jų kariai galėtų imti viršų, ir taip mūšis buvo laimėtas. Dievo galia buvo ant Mozės ir pasiliko su juo iki pat jo darbo pabaigos. [Žr. Išėjimo 17:8–13.] Kai žmonės jį palaikydavo, jie taip pat buvo laiminami, ir taip buvo su kiekvienu Viešpaties tarnu, pirmininkaujančiu Izraeliui. […]

[…] Kol šiai Bažnyčiai pirmininkauja [Prezidentas], nesvarbu, kiek metų tai truks, mūsų Dangiškasis Tėvas suteiks jam stiprybės, galios, išminties, nuovokumo ir įkvėpimo taip kalbėti Izraeliui, kaip būtina jiems kalbėti. Mes, sekdami jo vadovavimu, turime būti kaip senovės Aaronas ir Hūras, privalome paremti jo rankas, kad Viešpats per jį leistų dangaus palaimoms lietis ant mūsų ir šių žmonių.¹³

Žinau, kad šie vyrai [visuotiniai įgaliotiniai] yra Viešpaties tarnai, ir žinau, kad jie stengiasi palaiminti žmoniją. Tikiuosi, kad niekas iš jūsų… nepraleis progos juos palaikyti ne tik savo tikėjimu ir maldomis, bet, jei apie juos būtų pateikiama klaidinga informacija ar klaidingai nušviečiamos jų pažiūros, kad jūs būsite pasiryžę ir trokšite, jei reikės, apginti juos, kadangi ateina laikas, kada jiems prireiks jūsų gynybos. Priešininkas jų nepamiršo, ir man vienas iš įrodymų apie dievišką šių vyrų pašaukimą yra tai, kad blogi žmonės apie juos kalba blogai, o geri vyrai ir geros moterys apie juos kalba gerai.¹⁴ (Žr. 4 pasiūlymą 61 puslapyje.)

Tarp mūsų yra tokių… kuriuos apakino žmonių filosofijos ir kvailybė. Yra tokių, kurie atmeta Dievo šiai Bažnyčiai vadovauti pastatyto žmogaus patarimus ir pamokymus. […]

Žmonės, neturintys labai daug informacijos, staiga ateina su gudria idėja ir pasiūlo: „Štai teisingas kelias“ arba „štai anas kelias teisingesnis“, ir nors jų pasiūlymas prieštarauja Viešpaties patarimui, kai kuriuos jie įkalba jį išmėginti. Viešpats yra suteikęs saugų patarimą ir paskyręs Savo Bažnyčios Prezidentą tą patarimą išaiškinti. Jei ignoruojame tai, ką jis, kaip Bažnyčios Prezidentas, pataria, galime atrasti, kad padarėme rimtą klaidą.¹⁵

Bažnyčios Prezidentūra… yra mūsų Dangiškojo Tėvo atstovai, ne tik šiai liaudžiai, bet jie atstovauja Jį visiems žemės žmonėms. Elgsimės gerai, jei aukštinsime ir gerbsime šiuos vyrus, kuriuos Jis pastatė būti mūsų priešakyje. Tai vyrai su žmogiškomis silpnybėmis, jie padarys klaidų, bet jeigu jų klaidoms būsime tokie pat maloningi, kokie maloningi esame savo klaidoms ir nesėkmėms, tai matysime jų dorybes taip, kai matome savąsias.

Stoviu čia ir meldžiu jus, mano broliai ir seserys, neleisti iš savo lūpų išsprūsti kritiškiems ar nemaloniems žodžiams apie Viešpaties pašauktuosius mus vesti. Nepapulkite į draugiją tų žmonių, kurie menkina mūsų vadovus ar silpnina jų įtaką tarp žmonių vaikų. Jei pakliūsite, galiu jums pasakyti, kad pamatysite, jog atsidūrėte priešininko galioje. Jis stengsis taip jus paveikti, kad eitumėte kiek įmanoma toliau nuo tiesos kelio, ir jei neatgailausite, galite per vėlai suprasti, jog praradote „brangųjį perlą“. Dėl savo savanaudiškumo ir aklumo būsite nuklaidintas, ir jūsų artimieji… liūdės kitoje uždangos pusėje dėl jūsų silpnumo ir kvailystės.¹⁶ (Žr. 5 pasiūlymą 61 puslapyje.)

Priešininkas nemiega. Jis apgaudinėja daugelį ir veda juos į nuodėmę. […] Yra mokančiųjų netikros doktrinos, yra siekiančiųjų įtikinti vyrus ir moteris laužyti mūsų Dangiškojo Tėvo įsakymus. […] Jei šios Bažnyčios nariai, ieškantys Bažnyčios vadovų ydų ir kritikuojantys tuos, kurie tiesiog aukoja savo gyvenimą, kad laimintų mus ir mums padėtų, stabtelėtų ilgėliau, kad pamaldžiai paklaustų: „Kuriuo iš šių mokytojų yra saugu sekti?“, jiems būtų visai nesunku rasti teisingą kelią ir palaikyti tuos, kuriuos palaiko Viešpats.¹⁷

Šios Bažnyčios Prezidentui tai turi būti stiprybės šaltinis – žvelgti į tūkstančių sąžiningų vyrų ir moterų veidus ir matyti, kaip jie pakelia savo ranką su Tėvu danguje sudarydami sandorą ir palaiko jį pareigybėje, kurion jis buvo pašauktas kaip šios didžios Bažnyčios prezidentas. Tokiomis aplinkybėmis pakeldami ranką, mes prisiimame švenčiausią įsipareigojimą. Tai nereiškia, kad tyliai eisime savo keliu ir leisime Viešpaties pranašui vadovauti šiam darbui, bet tai reiškia, – jei suprantu rankos pakėlimu prisiimamą savo įsipareigojimą – kad remsime jį, melsimės dėl jo, ginsime jo gerą vardą ir stengsimės vykdyti jo nurodymus, kai, jam esant tame poste, Viešpats jam nurodys pateikti juos mums.¹⁸

Kai galvoju apie Bažnyčios Prezidento ir jo patarėjų nešamas naštas ir suvokiu ant jų pečių užkrautą atsakomybę, visa širdimi trokštu jiems padėti, kad nebūčiau apsunkinimas, bet kad tame poste, į kurį esu pašauktas, kartu su jumis, mano broliai ir seserys, kiekvienas galėtume stoti į savo vietą ir nešti savąją naštos dalį, ir išaukštinti savo pašaukimą Dievo garbei ir šlovei.¹⁹ (Žr. 4 pasiūlymą 61 puslapyje.)

Te suteikia mums Dievas, kad mes, taip dosniai palaiminti, galėtume paremti iškeltas mums pirmininkaujančio Viešpaties tarno rankas; kad jam padėtume ne tik savo tikėjimu ir maldomis, bet, progai pasitaikius, ir maloningumu, kad žygiuotume po jo aukštai iškelta vėliava, Dievui toliau palaikant jį kaip Bažnyčios Prezidentą, kaip Viešpaties pranašą šiomis pastarosiomis dienomis. ²⁰

Palaikykime tuos Dievo mums pirmininkauti iškeltus vyrus. Laiminkime juos ne tik lūpomis, bet kiekvienu įmanomu būdu padėdami nešti šią tokią sunkią, ant jų pečių gulinčią naštą. […] Melskimės dėl jų, laiminkime juos ir jiems padėkime.²¹