Raštai
Jokūbo knyga 7


7 Skyrius

Šeremas neigia Kristų, ginčijasi su Jokūbu, reikalauja ženklo, ir Dievas jį ištinka. Visi pranašai kalbėjo apie Kristų ir jo apmokėjimą. Nefitai pragyveno savo dienas kaip klajūnai, gimę suspaudime ir nekenčiami lamanitų. Apie 544–421 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir dabar, buvo taip, kad praėjus keletui metų tarp Nefio žmonių atėjo vyras, vardu Šeremas.

2 Ir buvo taip, kad jis pradėjo pamokslauti tarp žmonių ir skelbti jiems, kad nebus jokio Kristaus. Ir jis skelbė daug to, kas pataikavo žmonėms; ir tai jis darė, kad sugriautų Kristaus doktriną.

3 Ir jis taip stropiai darbavosi, kad nuklaidintų žmonių širdis, jog nuklaidino daugelį širdžių; ir žinodamas, kad aš, Jokūbas, tikėjau Kristų, kuris turi ateiti, jis ilgai ieškojo progos ateiti pas mane.

4 Ir jis buvo išsimokslinęs, taigi tobulai žinojo žmonių kalbą, todėl sugebėjo didžiai pataikauti ir įtaigiai kalbėti, vertinant pagal velnio galią.

5 Ir jis vylėsi nukreipti mane nuo mano tikėjimo, nepaisant daugelio apreiškimų ir daugelio dalykų, kuriuos apie tai mačiau; nes aš tikrai mačiau angelus, ir jie tarnavo man. Ir taip pat aš girdėjau Viešpaties balsą, kuris laikas nuo laiko man tiesiogiai kalbėjo; todėl manęs nukreipti buvo neįmanoma.

6 Ir buvo taip, kad jis atėjo pas mane ir taip man kalbėjo, sakydamas: Broli Jokūbai, aš ilgai ieškojau progos pasikalbėti su tavimi; nes girdėjau ir žinau, kad tu daug keliauji, pamokslaudamas apie tai, ką jūs vadinate evangelija, arba Kristaus doktrina.

7 Ir jūs nuklaidinote daugelį šitų žmonių, todėl jie iškreipia teisingą Dievo kelią ir nesilaiko Mozės įstatymo, kuris ir yra teisingas kelias, ir Mozės įstatymą iškeičia į garbinimą esybės, kuri, pasak tavęs, ateis po daugelio šimtmečių. Ir dabar štai, aš, Šeremas, pareiškiu tau, kad tai piktžodžiavimas; nes joks žmogus nežino tokių dalykų; nes jis negali pasakyti apie tai, kas įvyks. Ir taip Šeremas ginčijosi su manimi.

8 Bet štai, Viešpats Dievas įliejo savo Dvasios į mano sielą tiek, kad aš pergalėjau jį visuose jo žodžiuose.

9 Ir aš tariau jam: Ar tu neigi Kristų, kuris ateis? Ir jis tarė: Jei egzistuotų Kristus, aš jo neneigčiau; bet aš žinau, kad Kristaus nėra, nebuvo ir niekada nebus.

10 Ir aš tariau jam: Ar tiki Raštais? Ir jis tarė: Taip.

11 Ir aš tariau jam: Tada tu jų nesupranti; nes jie tikrai liudija apie Kristų. Štai, sakau tau, kad nei vienas iš pranašų nėra rašęs nei pranašavęs nieko, kas nebūtų apie Kristų.

12 Ir tai dar ne viskas – tai buvo man atskleista, nes aš girdėjau ir mačiau; ir tai buvo taip pat atskleista man Šventosios Dvasios galia; todėl žinau, kad jei nebūtų įvykdytas apmokėjimas, visa žmonija prapultų.

13 Ir buvo taip, kad jis tarė man: Parodyk man ženklą ta Šventosios Dvasios galia, kurios dėka tu tiek daug žinai.

14 Ir aš tariau jam: Kas aš toks, kad gundyčiau Dievą rodyti tau ženklą dėl to, ką tu ir taip žinai esant tiesa? Tu vis tiek tai neigsi, kadangi esi velnio. Tačiau tebūna ne mano valia; bet jei Dievas ištiks tave, tegul tai bus tau ženklas, kad jis turi galią tiek danguje, tiek ir žemėje ir taip pat, kad Kristus ateis. Ir teįvyksta, o Viešpatie, tavo valia, o ne mano.

15 Ir buvo taip, kad kai aš, Jokūbas, pasakiau šituos žodžius, Viešpaties galia taip ištiko jį, kad jis parkrito ant žemės. Ir buvo taip, kad jį slaugė daugelį dienų.

16 Ir buvo taip, kad jis tarė žmonėms: Susirinkite rytoj, nes aš mirsiu; todėl prieš numirdamas noriu kalbėti žmonėms.

17 Ir buvo taip, kad rytojaus dieną susirinko minia; ir jis kalbėjo jiems atvirai, ir paneigė tai, ko jis mokė juos, ir išpažino Kristų ir Šventosios Dvasios galią bei angelų tarnavimą.

18 Ir jis atvirai jiems kalbėjo, kad buvo apgautas velnio galios. Ir kalbėjo apie pragarą ir amžinybę, ir apie amžinąją bausmę.

19 Ir jis tarė: Bijau, kad padariau neatleistiną nuodėmę, kadangi melavau Dievui; nes neigiau Kristų ir sakiau, kad tikiu Raštais; o jie tikrai liudija apie jį. Ir kadangi taip melavau Dievui, labai bijau, kad mano padėtis bus baisi; bet aš prisipažįstu Dievui.

20 Ir buvo taip, kad pasakęs šituos žodžius jis daugiau nebegalėjo kalbėti ir atidavė dvasią.

21 Ir kai minia matė, kad jis tai kalbėjo prieš atiduodamas dvasią, jie buvo nepaprastai apstulbinti; tiek, kad ant jų nusileido Dievo galia, ir jie buvo taip sukrėsti, kad parpuolė ant žemės.

22 Dabar, tai buvo malonu man, Jokūbui, nes to aš ir prašiau savo Tėvą, kuris yra danguje; nes jis išgirdo mano prašymą ir atsakė į mano maldą.

23 Ir buvo taip, kad tarp žmonių vėl buvo atstatyta taika ir Dievo meilė; ir jie tyrinėjo Raštus ir nebepaisė šio nelabo vyro žodžių.

24 Ir buvo taip, kad buvo išgalvota daug priemonių, kaip pataisyti ir sugrąžinti lamanitus į tiesos pažinimą; bet tai buvo bergždžia, nes jie mėgavosi karais ir kraujo liejimu ir turėjo amžiną neapykantą mums, savo broliams. Ir jie nuolat kėsinosi sunaikinti mus savo ginklų galia.

25 Todėl Nefio žmonės įsitvirtino prieš juos savo ginklais ir visomis savo išgalėmis, pasitikėdami Dievu ir savo išgelbėjimo uola; todėl kol kas jie tapo savo priešų nugalėtojais.

26 Ir buvo taip, kad aš, Jokūbas, pasenau; ir šitos liaudies metraštis saugomas kitose Nefio plokštelėse, todėl aš baigiu šį metraštį, pareikšdamas, kad parašiau pagal geriausią savo žinojimą, ir sakydamas, kad laikas mums prabėgo, o tuo pačiu ir mūsų gyvenimai prabėgo lyg sapnas; mes buvome vieniša ir santūri liaudis, klajūnai, išmesti iš Jeruzalės, gimę suspaudime tyruose ir nekenčiami savo brolių, kas sukėlė karus ir kovas; todėl mes gedėjome visas savo dienas.

27 Ir aš, Jokūbas, mačiau, kad netrukus turėsiu nužengti į savo kapą; todėl tariau savo sūnui Enosui: Paimk šitas plokšteles. Ir aš persakiau tai, ką man įsakė mano brolis Nefis, ir jis pažadėjo paklusti įsakymams. Ir aš baigiu savo aprašymą ant šių plokštelių, glaustą aprašymą; ir aš atsisveikinu su skaitytoju, tikėdamasis, kad daugelis mano brolių perskaitys mano žodžius. Sudie, broliai.