Raštai
Mormono knyga 6


6 Skyrius

Nefitai susirenka į Kumoros žemę žūtbūtinėms kautynėms. Mormonas paslepia šventuosius metraščius Kumoros kalvoje. Lamanitai nugali, o nefitų tauta sunaikinama. Šimtai tūkstančių nukaunami kalaviju. Apie 385 m. po Kristaus gim.

1 Ir dabar, aš baigiu savo metraštį apie savo liaudies, nefitų, sunaikinimą. Ir buvo taip, kad mes žygiavome traukdamiesi nuo lamanitų.

2 Ir aš, Mormonas, parašiau laišką lamanitų karaliui ir norėjau, kad jis leistų mums surinkti savo žmones į Kumoros žemę, prie kalvos, kuri vadinosi Kumora, ir ten mes galėsią stoti su jais į kovą.

3 Ir buvo taip, kad lamanitų karalius leido man tai, ko norėjau.

4 Ir buvo taip, kad mes nužygiavome į Kumoros žemę ir pasistatėme palapines aplink Kumoros kalvą; ir tai buvo daugybės vandenų, upių ir šaltinių žemėje; ir čia mes tikėjomės įgyti pranašumą prieš lamanitus.

5 Ir kada praėjo trys šimtai aštuoniasdešimt ketveri metai, mes buvome surinkę visus likusius savo žmones į Kumoros žemę.

6 Ir buvo taip, kad mums surinkus visus savo žmones daiktan į Kumoros žemę, štai aš, Mormonas, pasenau; ir žinodamas, kad tai bus paskutinė mano žmonių kova, ir gavęs Viešpaties įsakymą neleisti, kad šventieji metraščiai, kuriuos mūsų tėvai perduodavo iš kartos į kartą, papultų į lamanitų rankas (nes lamanitai sunaikintų juos), aš sudariau šį metraštį iš Nefio plokštelių ir Kumoros kalvoje paslėpiau visus metraščius, kurie man buvo patikėti Viešpaties rankos, išskyrus šitas keletą plokštelių, kurias perdaviau savo sūnui Moroniui.

7 Ir buvo taip, kad mano žmonės su savo žmonomis ir vaikais dabar pamatė lamanitų armijas, atžygiuojančias į juos; ir su ta siaubinga mirties baime, kuri pripildo visų nelabųjų krūtines, jie laukė jų atėjimo.

8 Ir buvo taip, kad jie atėjo kautis su mumis, ir kiekviena siela buvo pripildyta siaubo dėl didelės jų gausybės.

9 Ir buvo taip, kad jie puolė mano žmones kalaviju ir lanku, ir strėle, ir kirviu, ir visokiais karo ginklais.

10 Ir buvo taip, kad mano vyrai buvo nukirsti, taip, būtent mano dešimt tūkstančių, kurie buvo su manimi, ir aš sužeistas nukritau tarp jų; ir jie praėjo pro mane, tad nepadarė galo mano gyvenimui.

11 Ir kada jie praėjo ir nukirto visus mano žmones, išskyrus dvidešimt keturis iš mūsų (tarp kurių buvo mano sūnus Moronis), mes, pergyvenę savo tautos mirtį, rytojaus dieną, kada lamanitai sugrįžo į savo stovyklas, nuo Kumoros kalvos viršaus pamatėme dešimt tūkstančių nukirstų mano žmonių, kuriuos aš vedžiau, būdamas jų priešakyje.

12 Ir mes taip pat matėme tuos dešimt tūkstančių mano žmonių, kuriems vadovavo mano sūnus Moronis.

13 Ir štai, krito Gidgidonio dešimt tūkstančių ir taip pat jis pats tarp jų.

14 Ir Lamas krito su savo dešimčia tūkstančių; ir Gilgalas krito su savo dešimčia tūkstančių; ir Limhas krito su savo dešimčia tūkstančių; ir Jeneumas krito su savo dešimčia tūkstančių; ir Kumenihas, ir Moronihas, ir Antionumas, ir Šiblomas, ir Šemas, ir Jošas krito – kiekvienas su savo dešimčia tūkstančių.

15 Ir buvo taip, kad buvo dar dešimt kitų, kurie krito nuo kalavijo, kiekvienas su savo dešimčia tūkstančių; taip, tikrai, krito visi mano žmonės, išskyrus tuos dvidešimt keturis, kurie buvo su manimi, ir taip pat tuos nedaugelį, kurie pabėgo į pietines šalis, tuos nedaugelį, kurie perėjo pas lamanitus; ir jų kūnai ir kaulai, ir kraujas guli ant žemės veido, palikti juos nužudžiusiųjų rankų pūti ant žemės ir suirti, ir sugrįžti į savo motiną žemę.

16 Ir mano siela buvo draskoma širdgėlos dėl nukautų mano žmonių, ir aš šaukiau:

17 O jūs gražuoliai, kaipgi jūs galėjote išklysti iš Viešpaties kelių! O jūs gražuoliai, kaipgi jūs galėjote atmesti tą Jėzų, kuris stovėjo išskėstomis rankomis, kad jus priimtų!

18 Štai jeigu nebūtumėte to padarę, nebūtumėte kritę. Bet štai, jūs kritote, ir aš apverkiu jūsų netektį.

19 O jūs, gražieji sūnūs ir dukros, jūs, tėvai ir motinos, jūs, vyrai ir žmonos, jūs, gražuoliai, kaipgi jūs galėjote kristi!

20 Bet štai, jūsų nebėra, ir mano sielvartavimai negali jūsų sugrąžinti.

21 Ir netrukus ateis diena, kada jūsų mirtingasis turės apsivilkti nemirtingumu, ir šitie kūnai, kurie dabar pūva gendamume, netrukus turės tapti negendančiais kūnais; ir tada turėsite stoti prieš Kristaus teismo krasę, idant būtumėte teisiami pagal savo darbus; ir jei bus taip, kad būsite teisūs, tada būsite palaiminti su savo tėvais, kurie išėjo anapus anksčiau jūsų.

22 O kad būtumėte atgailavę prieš šitam didžiam sunaikinimui ištinkant jus. Bet štai, jūsų nebėra, ir Tėvas, taip, amžinasis dangaus Tėvas, žino jūsų būseną; ir jis elgiasi su jumis pagal savo teisingumą ir gailestingumą.