Raštai
Mozijo knyga 27


27 Skyrius

Mozijas uždraudžia persekiojimą ir įsako laikytis lygybės. Alma jaunesnysis ir keturi Mozijo sūnūs siekia sunaikinti bažnyčią. Pasirodo angelas ir įsako jiems palikti savo piktą nusistatymą. Alma ištinkamas nebylumu. Visa žmonija turi užgimti iš naujo, kad įgytų išgelbėjimą. Alma ir Mozijo sūnūs skelbia gerąją naujieną. Apie 100–92 m. prieš Kristaus gim.

1 Ir dabar, buvo taip, kad persekiojimai, kuriuos netikintieji užkrovė bažnyčiai, tapo tokie nepakeliami, kad bažnyčia dėl to pradėjo murmėti ir skųstis savo vadovams; o šie skundėsi Almai. Ir Alma išdėstė šį reikalą jų karaliui Mozijui. Ir Mozijas tarėsi su savo kunigais.

2 Ir buvo taip, kad karalius Mozijas išsiuntinėjo skelbimą po visas aplinkines žemes, kad nė vienas netikintysis nepersekiotų nė vieno iš tų, kurie priklausė Dievo bažnyčiai.

3 Ir visose bažnyčiose buvo griežtai įsakyta, kad tarp jų nebūtų jokių persekiojimų, kad tarp visų žmonių būtų lygybė;

4 kad jie neleistų jokiam išdidumui ar puikybei trikdyti jų taikos; kad kiekvienas gerbtų savo artimą kaip save patį, sau išlaikyti dirbdamas savo paties rankomis.

5 Taip, ir kad visi jų kunigai ir mokytojai sau išlaikyti dirbtų savo pačių rankomis visais atvejais, išskyrus ligą arba didelį nepriteklių; ir tai darydami jie turėjo apsčiai Dievo malonės.

6 Ir toje žemėje vėl ėmė vyrauti didelė taika; ir žmonių pasidarė labai daug, ir jie pradėjo sklisti po žemės veidą, taip, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus, statydami didelius miestus ir kaimus visuose tos žemės ketvirčiuose.

7 Ir Viešpats aplankė juos ir suteikė jiems sėkmę, ir jie tapo didele ir turtinga liaudimi.

8 Dabar, Mozijo sūnūs buvo priskaičiuoti prie netikinčiųjų; ir taip pat vienas iš Almos sūnų buvo priskaičiuotas prie jų, būdamas vardu Alma pagal savo tėvą; nepaisant to, jis tapo labai nedoru ir stabmeldžiu vyru. Ir jis buvo gražbylys ir kalbėjo daug pataikūniškų žodžių žmonėms; todėl daugelį žmonių jis patraukė sekti savo nedorybių pavyzdžiu.

9 Ir jis tapo rimta kliūtimi Dievo bažnyčios klestėjimui, pavogdamas žmonių širdis; sukeldamas daug nesutarimų tarp žmonių; duodamas galimybę Dievo priešui panaudoti prieš juos savo galią.

10 Ir dabar buvo taip, kad tuo metu, kai jis visur vaikščiojo, kad sunaikintų Dievo bažnyčią, nes jis slapta vaikščiojo su Mozijo sūnumis, siekdamas sunaikinti bažnyčią ir nuklaidinti Viešpaties žmones, priešingai Dievo arba netgi karaliaus įsakymams;

11 ir, kaip sakiau jums, kai jie visur vaikščiojo, maištaudami prieš Dievą, štai, jiems pasirodė Viešpaties angelas; ir jis nusileido lyg debesyje; ir kalbėjo lyg griaustinio balsu, kuris privertė drebėti žemę, ant kurios jie stovėjo.

12 Ir toks didelis buvo jų nustebimas, kad jie parpuolė ant žemės ir nesuprato žodžių, kuriuos jis kalbėjo jiems.

13 Nepaisant to, jis sušuko vėl, sakydamas: Alma, kelkis ir stok prieš mane, nes kodėl tu persekioji Dievo bažnyčią? Juk Viešpats pasakė: Tai mano bažnyčia, ir aš įkursiu ją; ir niekas, išskyrus mano žmonių prasižengimą, jos nesugriaus.

14 Ir dar angelas tarė: Štai Viešpats išgirdo savo žmonių maldas ir taip pat maldas savo tarno Almos, kuris yra tavo tėvas; nes jis labai tikėdamas meldėsi dėl tavęs, kad tu būtum atvestas į tiesos pažinimą; todėl tam, kad į jo tarnų maldas būtų atsakyta pagal jų tikėjimą, aš atėjau įtikinti tave Dievo galia ir valdžia.

15 Ir dabar štai, ar gali abejoti Dievo galia? Nes štai, argi mano balsas nesudrebino žemės? Ir argi tu nematai manęs prieš save? Ir štai, aš esu siųstas nuo Dievo.

16 Dabar sakau tau: eik, ir prisimink savo tėvų nelaisvę Helamo žemėje bei Nefio žemėje; ir prisimink, kokių didžių dalykų jis padarė jiems; nes jie buvo vergijoje, ir jis juos išvadavo. Ir dabar sakau tau, Alma: eik savo keliu ir daugiau nebandyk sunaikinti bažnyčios, kad į jų maldas būtų atsakyta, ir tai, net jei tu pats ir nori būti atmestas.

17 Ir dabar, tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos angelas pasakė Almai; ir jis pasišalino.

18 Ir dabar Alma ir tie, kurie buvo su juo, vėl parpuolė žemėn, nes didis buvo jų nustebimas; nes savo pačių akimis jie matė Viešpaties angelą; ir jo balsas buvo kaip griaustinis, drebinantis žemę; ir jie žinojo, kad niekas kitas, išskyrus Dievo galią, negalėjo sudrebinti žemės ir padaryti, kad ji drebėtų, lyg skirtųsi į dalis.

19 Ir dabar Alma buvo taip apstulbęs, jog tapo nebylys ir nebegalėjo atverti burnos; taip, ir jis neteko jėgų, netgi tiek, kad nebegalėjo pajudinti rankų; todėl buvusieji su juo paėmė ir nešė jį bejėgį, netgi kol paguldė priešais jo tėvą.

20 Ir jie papasakojo jo tėvui viską, kas jiems atsitiko; ir jo tėvas džiūgavo, nes jis žinojo, kad tai buvo Dievo galia.

21 Ir jis nurodė, kad būtų surinkta minia, kad jie galėtų pamatyti, ką Viešpats padarė jo sūnui ir taip pat tiems, kurie buvo su juo.

22 Ir jis nurodė, kad susirinktų kunigai; ir jie pradėjo pasninkauti ir melstis Viešpačiui, savo Dievui, kad jis atvertų Almos burną, kad šis galėtų kalbėti, ir taip pat kad jo galūnės atgautų stiprybę – kad žmonių akys atsivertų matyti ir pažinti Dievo gerumą ir šlovę.

23 Ir buvo taip, kad po to, kai jie pasninkavo ir meldėsi dvi dienas ir naktis, Almos galūnės atgavo stiprybę ir jis atsistojo ir prabilo, sakydamas jiems, kad jie gali būti paguosti:

24 Nes, – sakė jis, – aš atgailavau už savo nuodėmes ir Viešpaties buvau išpirktas; štai aš užgimiau iš Dvasios.

25 Ir Viešpats sakė man: Nesistebėk, kad visa žmonija, taip, vyrai ir moterys, visos tautos, giminės, liežuviai ir liaudys turi užgimti iš naujo; taip, užgimti iš Dievo, atsiversti iš savo kūniškos ir puolusios būsenos į teisumo būseną, būdami išpirkti Dievo, tapdami jo sūnumis ir dukromis.

26 Ir taip jie tampa naujais kūriniais; ir jeigu jie to nepadaro, jokiu būdu negali paveldėti Dievo karalystės.

27 Sakau tau, jeigu to nepadaro, jie turi būti atmesti; ir tai aš žinau, kadangi pats buvau beveik atmestas.

28 Tačiau po to, kai perbridau didelę kančią, atgailavau kone iki mirties, Viešpats iš gailesčio nusprendė ištraukti mane iš nesibaigiančio degimo, ir aš užgimiau iš Dievo.

29 Mano siela buvo išpirkta iš karčiosios tulžies ir nedorybės pančių. Aš buvau tamsiausioje prarajoje; bet dabar regiu nuostabią Dievo šviesą. Mano siela buvo kankinama amžinos kankynės; bet aš buvau ištrauktas, ir mano siela daugiau nebesikankina.

30 Aš buvau atstūmęs savo Išpirkėją ir neigiau tai, kas buvo kalbėta mūsų tėvų; bet dabar, kad jie galėtų iš anksto žinoti, kad jis ateis ir kad jis prisimena kiekvieną savo kūrinijos kūrinį, jis apreikš save visiems.

31 Taip, kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis išpažins priešais jį. Taip, būtent paskutiniąją dieną, kada visi žmonės stovės, kad būtų jo teisiami, tada jie pripažins, kad jis yra Dievas; tada tie, kurie gyvena pasaulyje be Dievo, pripažins, kad nesibaigiančios bausmės nuosprendis jiems yra teisingas; ir jie drebės ir virpės, ir gūšis nuo jo visa tiriančios akies žvilgtelėjimo.

32 Ir dabar buvo taip, kad Alma ir tie, kurie buvo su Alma tuo metu, kai jiems pasirodė angelas, nuo šiol pradėjo mokyti žmones, keliaudami po visą šalį, skelbdami visiems žmonėms tai, ką jie girdėjo ir matė, ir skelbdami Dievo žodį dideliuose suspaudimuose, netikinčiųjų didžiai persekiojami, kentėdami nuo daugelio iš jų.

33 Bet nepaisant viso to, jie suteikė daug paguodos bažnyčiai, stiprindami jų tikėjimą ir su didžia kantrybe bei per daugybę kančių ragindami juos laikytis Dievo įsakymų.

34 Ir keturi iš jų buvo Mozijo sūnūs; ir jų vardai buvo: Amonas ir Aaronas, ir Omneris, ir Himnis; tokie buvo Mozijo sūnų vardai.

35 Ir jie keliavo po visą Zarahemlos žemę ir tarp visų žmonių, kuriuos valdė karalius Mozijas, uoliai stengdamiesi atitaisyti visą žalą, kurią padarė bažnyčiai, išpažindami visas savo nuodėmes ir skelbdami visa tai, ką matė, ir aiškindami pranašystes bei Raštus visiems, kurie norėjo jų klausytis.

36 Ir taip jie tapo įrankiais Dievo rankose, atvedant daugelį į tiesos pažinimą, taip, į savo Išpirkėjo pažinimą.

37 Ir kokie jie palaiminti! Nes jie skelbė taiką; jie skelbė gerąją naujieną apie gėrį; ir jie skelbė žmonėms, kad Viešpats viešpatauja.