Leisti mūsų dvasiai kontroliuoti mūsų kūną

Mano brangūs broliai ir seserys, praeitais metais, artėjant spalio visuotinei konferencijai, paruošiau kalbą, kad atkreipčiau dėmesį į prezidento Džozefo F. Smito 1918 m. spalio 3 d. patirto regėjimo apie dvasių pasaulį 100-ąsias metines.

Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai atidaviau savo kalbą, kad ji būtų verčiama, mano brangioji amžinoji bendražygė Barbara užbaigė savo žemiškojo gyvenimo išbandymą ir iškeliavo į dvasių pasaulį.

Dienoms virstant savaitėmis, tada mėnesiais, o dabar jau prabėgus metams nuo Barbaros mirties, jaučiu, kad vis labiau vertinu šią Raštų ištrauką: „Gyvensi drauge meilėje, tad verksi dėl mirusiųjų netekties.“¹ Mudu su Barbara buvome palaiminti galimybe „gyven[ti] drauge meilėje“ 67 metus. Ir aš labai realiai sužinojau, ką reiškia „verk[ti] dėl [tų, kuriuos mylime,] netekties“. O kaip aš ją myliu ir ilgiuosi!

Manau, dauguma mūsų nepakankamai vertiname tai, ką dėl mūsų daro kiti, kol jų netenkame. Žinojau, kad Barbara buvo nuolat užsiėmusi, bet nevisiškai supratau, kiek laiko reikalavo nuolatiniai šeimos, Bažnyčios ir bendruomenės poreikiai. Ištisus metus tūkstančius kartų kartojamos kasdienės pašvęstos pastangos palaikė mūsų šeimos gyvenimą. Ir jai tai darant niekas mūsų šeimoje negirdėjo, kad ji kada nors pakeltų balsą ar pasakytų nemalonų žodį.

Per praėjusius metus mane užplūdo prisiminimų srautas. Galvojau apie jėgų pareikalavusį jos pasirinkimą būti septynių vaikų mama. Vienintelė karjera, kurios ji norėjo, – būti namų šeimininke, ir visais atžvilgiais ji buvo įgudusi profesionalė.

Dažnai stebėjausi, kaip jai pavyksta pasirūpinti mūsų vaikais ir manimi? Vien maisto ruošimas buvo tikrai gąsdinanti užduotis, o ką jau kalbėti apie kalnus skalbinių, kuriuos kas savaitę sukaupdavo mūsų šeima, ir rūpinimąsi, kad vaikai dėvėtų tinkamo dydžio drabužius ir batus. Visi kreipdavomės į ją dėl galybės kitų reikalų, kurie mums buvo svarbūs. O kadangi jie buvo svarbūs mums, jie buvo svarbūs ir jai. Trumpai tariant, ji buvo nuostabi – kaip žmona, kaip mama, kaip draugė, kaip kaimynė ir kaip Dievo dukra.

Dabar, kai ji anapus, džiaugiuosi, kad paskutinius kelis jos gyvenimo mėnesius grįžęs namo iš savo biuro pasirinkdavau sėdėti kartu su ja, laikyti jos ranką, kol ji baigdavo žiūrėti savo mėgstamiausius miuziklus – dar kartą, nes Alzheimerio liga jai neleido prisiminti, kad po pietų ji jau buvo juos žiūrėjusi. Prisiminimai apie tas ypatingas susikabinimo rankomis sesijas man dabar yra labai labai brangūs.

Broliai ir seserys, prašau nepraleisti progos su meile pažiūrėti savo šeimos nariams į akis. Vaikai ir gimdytojai, prieikite vienas prie kito ir išreikškite savo meilę ir dėkingumą. Kaip ir aš, vieną dieną galite nubusti ir sužinoti, kad tokio svarbaus bendravimo laikas išseko. Kas dieną gyvenkite širdimis, kupinomis dėkingumo, gerų prisiminimų, tarnystės ir didžiulės meilės.

Per pastaruosius metus daug dėmesingiau nei kada nors anksčiau mąsčiau apie mūsų Dangiškojo Tėvo planą. Mokydamas savo sūnų, Alma tą planą pavadino „didžiuoju laimės planu“².

Kai dabar galvoju apie tą planą, man į galvą ateina žodis „susitikimas“. Tai mūsų mylinčio Tėvo danguje sukurtas planas, kurio ašis yra didinga ir šlovinga galimybė šeimai susitikti – vėl amžiams susijungti vyrams ir žmonoms, gimdytojams ir vaikams, karta po kartos Dievo šeimynoje.

Ta mintis teikia man paguodos ir tikrumo, kad vėl būsiu kartu su Barbara. Nors gyvenimo pabaigoje ji fiziškai kentėjo, jos dvasia buvo stipri, kilni ir tyra. Ji visada ruošėsi, kad atėjus tai dienai galėtų stovėti priešais „maloningąją Dievo teismo pertvarą“³, visiškai pasitikėdama ir jausdama ramų užtikrinimą. Tačiau štai man už dviejų dienų bus 91 metai, o aš vis dar galvoju: „Ar esu pasiruošęs? Ar darau viską, ką turiu daryti, kad galėčiau vėl laikyti jos ranką?“

Paprasčiausia ir nenuginčijama šio gyvenimo tiesa – visi mirsime. Nesvarbu, ar mirsime seni ar jauni, lengvai ar sunkiai, turtingi ar skurdžiai, mylimi ar vieniši – niekas neišvengs mirties.

Prieš kelerius metus prezidentas Gordonas B. Hinklis pasakė kai ką mums ypač svarbaus šiuo klausimu: „Koks malonus šis užtikrinimas, kokia guodžianti ramybė žinant, kad jei teisingai susituoksime ir teisiai gyvensime, tai mūsų santykiai tęsis toliau nepaisant neišvengiamos mirties ir laiko tėkmės.“⁴

Aš tikrai teisingai susituokiau. Negali būti jokių abejonių. Bet, pasak prezidento Hinklio, to nepakanka. Man taip pat reikia teisiai gyventi.⁵

Šiais laikais „teisiai gyventi“ gali būti gana sudėtinga, ypač, jei leidžiate daug laiko socialiniuose tinkluose, kur bet kas gali skelbti tikras tiesas arba melagingas idėjas apie Dievą ir Jo planą Savo vaikams. Laimei, Bažnyčios nariai turi amžinai teisingus Evangelijos principus, kurių padedami gali žinoti, kaip gyventi, kad būtume geriau pasiruošę, kai turėsime mirti.

Likus vos keliems mėnesiams iki mano gimimo, mano senelis, apaštalas vyresnysis Melvinas Dž. Balardas, pasakė kalbą, kuri kai kuriems paaiškino esmę to, ką reiškia teisiai gyventi. Jo kalbos, pavadintos „Sielos kova“, akcentas buvo nuolatinė kova tarp mūsų fizinio kūno ir amžinos dvasios.

Jis sakė: „Didžiausia kova, kurią tik teks kovoti bet kuriam vyrui ar moteriai, […] tai kova su savimi“, ir paaiškino, kad Šėtonas, „mūsų sielų priešas“, puola mus per „kūno geismus, troškimus ir ambicijas“⁶. Taigi pagrindinė kova yra tarp dieviškos bei dvasinės prigimties ir kūniško prigimtinio žmogaus. Broliai ir seserys, prisiminkite, kad galime gauti dvasinę pagalbą per Šventąją Dvasią, kuri gali „moky[ti] jus visko“⁷. Pagalbą taip pat galime gauti per kunigystės galią ir palaiminimus.

Dabar klausiu, kaip jums asmeniškai sekasi šioje kovoje?

Prezidentas Deividas O. Makėjus sakė: „Žmogaus buvimas žemėje yra tik patikrinimas, ar jis sutelks savo pastangas, mintis, sielą į tai, kas prisidės prie jo fizinės prigimties komforto ir pasitenkinimo, ar visgi dvasinių savybių siekimą pavers savo gyvenimo tikslu.“⁸

Kova tarp mūsų kūniškos ir dvasinės prigimties nėra nauja. Paskutiniame pamoksle savo tautai karalius Benjaminas mokė: „Nes prigimtinis žmogus yra Dievo priešas ir toks buvo nuo Adomo nuopuolio, ir bus per amžių amžius, nebent jis pasiduos Šventosios Dvasios vilionėms ir nusivilks prigimtinį žmogų, ir taps šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą.“⁹

Apaštalas Paulius mokė, kad „kurie gyvena pagal kūną, tie mąsto kūniškai, o kurie gyvena pagal Dvasią – dvasiškai.

Kūniškas mąstymas – tai mirtis, o dvasiškas – gyvenimas ir ramybė.“¹⁰

Man atrodo aišku, kad vienas svarbiausių dalykų, kurį turime išmokti šiame gyvenime, – kaip pabrėžti savo amžiną dvasinę prigimtį ir valdyti savo blogus troškimus. Tai neturėtų būti labai sunku. Juk mūsų dvasia, kuri egzistuoja daug ilgiau nei mūsų fizinis kūnas, jau sėkmingai rinkosi tarp dorumo ir nedorumo ikimirtingojoje karalystėje. Prieš tai, kai buvo suformuota ši žemė, gyvenome dvasių pasaulyje kaip sūnūs ir dukros Dangiškų Gimdytojų, kurie mylėjo mus ir dabar tebemyli.

Taip, mes turėjome priimti gyvenimą keičiančius sprendimus ir pasirinkimus toje ikimirtingojoje karalystėje. Kiekvienas asmuo, kuris kada nors gyveno arba gyvens šioje planetoje, padarė esminį sprendimą priimti Dangiškojo Tėvo planą mūsų išgelbėjimui. Taigi visi atėjome į žemę su užfiksuotu sėkmingos dvasinės prigimties ir amžinos lemties įrašu.

Pagalvokite akimirką apie tai. Tai yra kas jūs ir aš iš tiesų esame ir kas visada buvome: Dievo sūnus arba dukra, su dvasine amžinybę siekiančia kilme ir begalinių galimybių sklidina ateitimi. Visų pirma ir svarbiausia – jūs esate dvasinė esybė. Taigi, kai pasirenkame savo kūnišką prigimtį iškelti virš savo dvasinės prigimties, pasirenkame kažką, kas prieštarauja mūsų tikrai, autentiškai dvasinei asmenybei.

Visgi nekyla abejonių, kad kūnas ir žemiški impulsai apsunkina sprendimų priėmimo procesą. Užmaršties uždangai skiriant ikimirtingąjį dvasių pasaulį ir šį mirtingąjį pasaulį, galime nebematyti mūsų ryšio su Dievu ir savo dvasinės prigimties, o mūsų kūniška prigimtis pirmumą gali teikti tam, ko norime dabar. Mokymasis rinktis dvasinius dalykus vietoje kūniškų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Dangiškojo Tėvo plane yra šis žemiškas patyrimas. Dėl to paties planas remiasi į stiprų, tikrą Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Apmokėjimo pamatą, kad mūsų nuodėmės, įskaitant klaidas, kurias darome, kai pasiduodame kūnui, galėtų būti nugalėtos per nuolatinę atgailą ir galėtume gyventi susitelkę į dvasinius dalykus. Dabar yra laikas suvaldyti savo kūniškus troškimus ir laikytis dvasinės Kristaus doktrinos. Štai kodėl turėtume neatidėlioti savo atgailos dienos.¹¹

Taigi atgaila tampa nepakeičiamu ginklu kovojant su savimi. Vos praeitoje visuotinėje konferencijoje prezidentas Raselas M. Nelsonas užsiminė apie šią kovą primindamas mums, kad „kai pasirenkame atgailauti, pasirenkame keistis! Mes leidžiame Gelbėtojui mus keisti į geresnę mūsų versiją. Mes pasirenkame dvasiškai augti ir patirti džiaugsmą – išpirkimo džiaugsmą Jame. Kai pasirenkame atgailauti, pasirenkame tapti panašesni į Jėzų Kristų!“¹²

Kiekvieną vakarą maldoje savo Tėvui danguje apžvelgdamas praėjusią dieną paprašau atleidimo, jei kažką padariau ne taip, ir pažadu rytoj pasistengti elgtis geriau. Tikiu, kad ši pastovi kasdieninė atgaila padeda mano dvasiai priminti mano kūnui, kas mane valdo.

Kitas šaltinis tai kassavaitinė galimybė dvasiškai atsigaivinti priimant sakramentą, atsimenant mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir tobulą meilę mums.

Broliai ir seserys, raginu jus stabtelėti ir pagalvoti, kaip jums sekasi suvaldyti savo kūnišką prigimtį ir suteikti galią savo dieviškai dvasinei prigimčiai, kad atėjus laikui, patekę į dvasių pasaulį, galėtumėte džiugiai susitikti su savo mylimaisiais. Apie tai liudiju ir to nuolankiai meldžiu šventu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.