Viešpačiui reikia misionierių

Praeitą spalį Visuotinėje konferencijoje sakiau, kad reikia daugiau misionierių. Kiekvienas vertas, pajėgus vaikinas turėtų ruoštis tarnauti misijoje. Misionieriška tarnystė yra kunigijos pareiga – priedermė, kurios Viešpats tikisi iš mūsų, tiek daug gavusių. Vaikinai, raginu jus ruoštis misionieriškai tarnystei. Būkite švarūs, tyri ir verti atstovauti Viešpačiui. Rūpinkitės savo sveikata ir stiprybe. Studijuokite Raštus. Kur yra galimybė, dalyvaukite seminarijoje ir institute. Susipažinkite su misionierių vadovėliu Skelbti mano Evangeliją.

Seserys, nors jūs ir neturite tokios kunigystės pareigos tarnauti nuolatinėje misijoje, kokią turi vaikinai, jūsų, kaip misionierių, indėlis taip pat yra vertingas, ir mes laukiame jūsų tarnystės.

Brandaus amžiaus broliai ir seserys Bažnyčioje, primenu jums, kad Viešpačiui reikia daug daug daugiau jūsų tarnaujančių nuolatiniais misionieriais. Jei dar nesulaukėte tokio savo gyvenimo meto, kad galėtumėte tarnauti kaip misionierių poros, skatinu dabar ruoštis tai dienai, kada pagal aplinkybes su savo sutuoktiniu galėsite tai daryti. Gyvenime nedaug bebus tokių progų, kai galėsite mėgautis malonia dvasia ir pasitenkinimu, kylančiais iš nuolatinės tarnystės, drauge dirbant Mokytojo darbą.

Gal kai kurie esate iš prigimties drovūs ar laikote save netinkamais pritariamai atsiliepti į šį kvietimą tarnauti. Atminkite, kad tai Viešpaties darbas, ir būdami Viešpaties tarnystėje turime teisę į Viešpaties pagalbą. Viešpats paruoš nugarą nešti ant jos uždėtą naštą.

Kiti, nors verti tarnauti, gali manyti, kad turi svarbesnių darbų. Gerai prisimenu Viešpaties pažadą: „Aš gerbsiu tuos, kurie mane gerbia.“ (žr. 1 Samuelio 2:30.) Geriausiai pagerbsime savo Dangiškąjį Tėvą ir mūsų Gelbėtoją pasišventusiai ir atjaučiančiai tarnaudami misijoje.

Tokio tarnavimo pavyzdys buvo Juliušo ir Dorotės Fusekų misionieriška tarnystė. Jie buvo pašaukti į misiją Lenkijoje. Brolis Fusekas gimė Lenkijoje. Jis kalbėjo tenykšte kalba. Jis mylėjo tenykščius žmones. Sesuo Fusek, būdama anglė, mažai žinojo apie Lenkiją ir nieko nežinojo apie jos žmones. Pasitikėdami Viešpačiu jie ėmėsi savo pavedimo. Dirbti teko vieniems, o užduotis buvo milžiniška. Tuo metu Lenkijoje nebuvo misijos. Fusekams buvo pavesta paruošti kelią, kad galėtų būti įkurta misija.

Ar vyresnysis ir sesuo Fusekai puolė į neviltį dėl savo pavedimo didumo? Nė akimirkai. Jie žinojo, kad jų pašaukimas buvo nuo Dievo. Jie meldė Jo dieviškos pagalbos ir iš visos širdies pasišventė savo darbui.

Po kurio laiko vyresnysis Raselas M. Nelsonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, vyresnysis Hansas B. Ringeris, tada Septyniasdešimties narys, ir aš kartu su vyresniuoju Fuseku susitikome su Lenkijos vyriausybės atstovu religijos reikalams Adamu Vopatka. Jis pasakė: „Jūsų Bažnyčia čia yra laukiama. Galite statyti savo pastatus, galite siųsti savo misionierius. Šis žmogus, – parodė į Juliušą Fuseką, – gerai tarnavo jūsų Bažnyčiai. Galite būti dėkingi už jo pavyzdį ir darbą.“

Panašiai kaip Fusekai, darykime Viešpaties darbe, ką turėtume daryti. Tada galėsime kartu su Juliušu ir Dorote Fusekais atkartoti šią psalmę:

„Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę, …

tas, kuris tave globoja, budi.

Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega!“ (Psalmyno 121:2–4.)