Šventoji šventykla – švyturys pasauliui

Mano mylimi broliai ir seserys, kiekvienam iš jūsų siunčiu savo meilę bei sveikinimus ir meldžiu, kad, dabar man kalbant, mūsų Dangiškasis Tėvas vestų mano mintis ir įkvėptų mano žodžius.

Norėčiau pradėti pakomentuodamas puikias kalbas apie Bažnyčios gerovės programą, kurias šį rytą pasakė sesuo Olred, vyskupas Burtonas ir kiti. Kaip buvo sakyta, šiais metais sukanka 75-eri metai, kai buvo pradėta ši įkvėpta programa, palaiminusi daugelio žmonių gyvenimus. Man teko privilegija asmeniškai pažinoti tuos, kurie pirmieji ėmėsi šio darbo. Tai žmonės, kupini užuojautos ir įžvalgos.

Kaip minėjo vyskupas Burtonas, sesuo Olred ir kiti, apylinkės vyskupui yra duota atsakomybė rūpintis vargstančiais, gyvenančiais jo apylinkėje. Tokia buvo ir mano privilegija, kai aš, labai jaunas vyskupas, Solt Leik Sityje pirmininkavau apylinkei, kuri apėmė tūkstantį aštuoniasdešimt narių, įskaitant aštuoniasdešimt keturias našles. Buvo daug tokių, kuriems reikėjo paramos. Koks buvau dėkingas už Bažnyčios Gerovės programą ir už Paramos Bendrijos bei kunigijos kvorumų pagalbą.

Pareiškiu, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Gerovės programa yra įkvėpta Visagalio Dievo.

Mano broliai ir seserys, per šią konferenciją sukanka treji metai, kai buvau palaikytas kaip Bažnyčios Prezidentas. Žinoma, tai buvo užimti metai, kupini daugybės iššūkių, bet taip pat ir nesuskaičiuojamų palaiminimų. Vieni iš džiugiausių ir švenčiausių palaiminimų – tai man tekusi galimybė pašventinti ar atšventinti šventyklas. Būtent apie šventyklą ir noriu jums šiandien kalbėti.

Per 1902 m. spalio visuotinę konferenciją Bažnyčios prezidentas Džozefas F. Smitas savo įžanginėje kalboje išreiškė viltį, kad ateis laikas, kai „šventyklos stovės įvairiose [pasaulio] vietose, kur žmonėms bus patogu jomis naudotis“¹.

Per pirmuosius šimtą penkiasdešimt metų nuo Bažnyčios suorganizavimo, tai yra nuo 1830-ųjų iki 1980-ųjų metų, buvo pastatyta dvidešimt viena šventykla, įskaitant šventyklas Kirtlande, Ohajo valstijoje, ir Navū, Ilinojaus valstijoje. Palyginkite tai su pastaruoju trisdešimtmečiu – nuo 1980-ųjų metų, – per kurį buvo pastatyta ir pašventinta šimtas penkiolika šventyklų. Įskaitant vakar paskelbtas tris naujas šventyklas, dar yra statomos ar projektuojamos dvidešimt šešios šventyklos. Šie skaičiai ir toliau didės.

Prezidento Džozefo F. Smito 1902 metais išsakyta viltis tampa tikrove. Norime, kad šventyklos būtų kuo lengviau pasiekiamos mūsų nariams.

Viena iš dabar statomų šventyklų yra Manause, Brazilijoje. Prieš daugelį metų skaičiau apie šimto su viršum žmonių grupę, išvykusią iš Amazonės džiunglių gilumoje esančio Manauso į tuo metu artimiausią šventyklą San Paule, Brazilijoje, už 4000 kilometrų nuo Manauso. Tie ištikimi šventieji keturias dienas plaukė laivu Amazonės upe ir jos intakais. Po šios kelionės vandeniu, jie sėdo į autobusus ir keliavo dar tris dienas duobėtais keliais, be sotaus maisto ir normalaus miego. Po septynių dienų ir naktų jie atvyko į San Paulo šventyklą, kur buvo atliktos amžinos apeigos. Žinoma, jų kelionė atgal buvo tokia pat varginanti, bet jie buvo gavę šventyklos apeigas ir palaiminimus. Ir nors piniginės buvo tuščios, jie buvo kupini šventyklos dvasios ir dėkingumo už gautus palaiminimus.² Dabar, po daugelio metų, mūsų nariai Manause džiaugiasi matydami, kaip ant Rio Negro upės krantų kyla jų pačių šventykla. Šventyklos neša džiaugsmą ištikimiems mūsų nariams, kur jos bebūtų pastatytos.

Pasakojimai apie pasiaukojimą siekiant gauti palaiminimus, kuriuos galima gauti tik Dievo šventyklose, visada jaudina mano širdį ir skatina vėl ir vėl dėkoti už šventyklas.

Leiskite pasidalinti pasakojimu apie Tihi ir Tararaina Mou Tam bei dešimt jų vaikų. Visa šeima prisidėjo prie Bažnyčios 1960 metais, kai misionieriai atvyko į jų salą, esančią maždaug už 160 kilometrų į pietus nuo Taičio. Netrukus jie ėmė trokšti amžinosios šeimos užantspaudavimo šventykloje palaimų.

Tuo metu Mou Tam šeimai artimiausia šventykla buvo Hamiltono šventykla Naujojoje Zelandijoje, už daugiau kaip 4000 kilometrų į pietvakarius, pasiekiama tik brangiu oro transportu. Didelė Mou Tam šeima, sunkiai užsidirbdavusi varganą pragyvenimą mažoje plantacijoje, neturėjo pinigų lėktuvų bilietams, o galimybės įsidarbinti šioje Ramiojo Vandenyno saloje nebuvo. Taigi brolis Mou Tamas ir jo sūnus Džerardas priėmė nelengvą sprendimą – prisijungti prie kito sūnaus, kuris dirbo Naujosios Kaledonijos nikelio kasyklose, esančiose už 4800 kilometrų į vakarus. Darbdavys savo darbininkams apmokėdavo kelionę į kasyklas, bet neapmokėdavo kelionės namo.

Šie trys Mou Tam vyrai ketverius metus dirbo tropikų nikelio kasyklose, kasdami ir kraudami sunkią rūdą. Brolis Mou Tamas kartą per metus vienas grįždavo namo, palikdamas sūnus Naujojoje Kaledonijoje.

Po ketverių metų alinančio darbo brolis Mou Tamas ir jo sūnūs sutaupė pakankamai pinigų, kad jo šeima galėtų nuvykti į Naujosios Zelandijos šventyklą. Jie ten nuvyko visi, išskyrus vieną dukrą. Jie buvo užantspauduoti laikui ir amžinybei. Tai neapsakomas ir džiaugsmingas patyrimas.

Brolis Mou Tamas iš šventyklos grįžo tiesiai į Naująją Kaledoniją, kur dirbo dar dvejus metus, kad apmokėtų kelionę savo dukrai, kuri nebuvo su jais šventykloje – ištekėjusiai dukrai, jos vaikui ir vyrui.

Sulaukę vyresnio amžiaus, brolis ir sesuo Mou Tam troško tarnauti šventykloje. Tuo metu buvo pastatyta ir pašventinta Papetės šventykla Taityje, ir jie atitarnavo ten dvi misijas.³

Mano broliai ir seserys, šventyklos yra daugiau nei akmenys ir skiedinys. Jos pripildytos tikėjimo ir pasninko. Jos pastatytos iš išbandymų ir liudijimų. Jos pašventintos pasiaukojimu ir tarnavimu.

Pirmoji šiame Evangelijos laikotarpyje pastatyta šventykla buvo Kirtlando šventykla Ohajyje. Tuo metu šventieji buvo labai neturtingi, tačiau Viešpats jiems įsakė statyti šventyklą – todėl jie pastatė ją. Apie tai vyresnysis Heberis Č. Kimbolas rašė: „Tik vienas Dievas žino, kokį skurdą, vargus ir sielvartus patyrėme, kad ją pastatytume.“⁴ Ir tada, kai viską taip uoliai padarė, šventieji buvo priversti palikti Ohają ir savo mylimą šventyklą. Galiausiai jie rado prieglobstį, nors ir neilgam, ant Misisipės krantų, Ilinojaus valstijoje. Savo gyvenvietę šventieji pavadino Navū ir vėl su visišku pasišventimu ir tikėjimu pastatė kitą šventyklą savo Dievui. Tačiau kilo persekiojimas ir vos pabaigę Navū šventyklą, jie vėl buvo išvaryti iš savo namų ieškoti išsigelbėjimo dykvietėje.

Vėl dėdami didžiules pastangas ir aukodamiesi jie keturiasdešimt metų plušėjo statydami Solt Leiko šventyklą, kuri didingai tebestovi už kvartalo į pietus nuo šio Konferencijų Centro, kur šiandien susirinkome.

Šventyklų statyba ir šventyklų lankymas visada siejosi su vienokiu ar kitokiu aukojimusi. Begalė žmonių plušėjo ir brido per vargus, kad gautų sau ir savo šeimoms Dievo šventyklos palaimas.

Kodėl daugybė žmonių pasiryžę tiek daug paaukoti, kad gautų šventyklos palaiminimus? Tie, kurie suvokia amžinas šventykloje gaunamas palaimas, žino, kad vardan tų palaimų – jokia auka ir jokia kaina ne per didelė, joks vargas ne per sunkus. Dėl jų jokia kelionė ne per ilga, jokie sunkumai ne per sunkūs ir jokie nepatogumai nebaisūs. Jie supranta, kad šventykloje gaunamos gelbstinčios apeigos, leidžiančios mums ateityje sugrįžti pas mūsų Dangiškąjį Tėvą į amžinos šeimos santykius ir būti apdovanotiems palaimomis ir galia iš aukštybių, yra vertos bet kokios aukos ir bet kokių pastangų.

Šiandien dauguma iš mūsų nereikia patirti didelių vargų tam, kad aplankytų šventyklą. Dabar aštuoniasdešimt penki procentai Bažnyčios narių gyvena 300 kilometrų spinduliu nuo šventyklų, o daugumai mūsų šis atstumas yra dar mažesnis.

Jei jau esate buvę šventykloje dėl savęs ir jei gyvenate palyginti arti šventyklos, jūs galite pasiaukoti savo įtemptame gyvenime skirdami laiko reguliariam lankymuisi šventykloje. Mūsų šventyklose yra daug darbo labui tų, kurie laukia anapus uždangos. Darydami tą darbą už juos žinosime, kad padarėme tai, ko jie patys negali padaryti. Prezidentas Džozefas F. Smitas galingai pareiškė: „Mūsų darbo jų labui dėka nuo jų nukris kaustančios grandinės, o juos gaubianti tamsa išsisklaidys, kad jiems nušvistų šviesa, ir dvasių pasaulyje jie išgirs apie darbą, kurį čia dėl jų padarė jų vaikai, ir džiūgaus su jumis, kai jūs vykdysite šias pareigas.“⁵ Broliai ir seserys, šį darbą turime padaryti mes.

Mano paties šeima vienus švenčiausių ir brangiausių patyrimų išgyvenome susirinkę šventykloje, kad atliktume užantspaudavimo apeigas už savo mirusius protėvius.

Jei dar nesate buvę šventykloje, arba jei esate buvę, bet dabar nesate vertas rekomendacijos, jums nėra svarbesnio tikslo kaip tapti vertam nuvykti į šventyklą. Jūsų auka gali būti savo gyvenimo suderinimas su reikalavimais rekomendacijai gauti, pavyzdžiui, senų įpročių, darančių jus nevertą, atsisakymas. Tai gali būti tikėjimo savidrausmės panaudojimas, kad sumokėtumėte dešimtinę. Kas tai bebūtų, pasiruoškite įeiti į Dievo šventyklą. Gaukite šventyklos rekomendaciją ir laikykite ją brangiu turtu, nes tokia ji yra.

Kol neatėjote į Viešpaties namus ir negavote visų jums skirtų palaiminimų, jūs neįgijote visko, ką Bažnyčia jums siūlo. Visų svarbiausi ir aukščiausi Bažnyčios narių palaiminimai yra tie, kuriuos gauname Dievo šventyklose.

Dabar, mano jaunieji draugai, kurie esate paauglystės amžiaus, visada laikykite šventyklą savo tikslu. Nedarykite nieko, kas sutrukdytų jums įeiti į ją ir mėgautis šventais ir amžinais palaiminimais. Giriu tuos iš jūsų, kurie jau reguliariai lankotės šventykloje, kad krikštytumėtės už mirusiuosius, ir tuos, kurie labai anksti keliatės, kad galėtumėte dalyvauti tokiuose krikštuose prieš mokyklą. Nesugalvočiau geresnio būdo dienai pradėti.

Su jumis, gimdytojai, norėčiau pasidalinti išmintingu prezidento Spenserio V. Kimbolo patarimu. Jis sakė: „Būtų gerai, jei gimdytojai kiekviename savo namų miegamajame padėtų šventyklos nuotrauką, kad [jų vaikai] nuo kūdikystės galėtų kasdien matyti tą nuotrauką, kol šventykla taps [jų] gyvenimo dalimi. Kai [jie] sulauks amžiaus, kada [jiems] reikės priimti labai svarbų sprendimą [dėl ėjimo į šventyklą], jis jau bus priimtas.“⁶

Mūsų vaikai Pradinukų organizacijoje gieda:

Maldauju jus mokyti vaikus apie šventyklos svarbą.

Pasaulyje galime patirti iššūkių ir sunkumų. Dažnai aplinka smukdo mus žemyn. Tačiau kai jūs ir aš įeisime į šventus Dievo namus, kai prisiminsime ten sudarytas sandoras, tapsime pajėgūs pakelti bet kokius išbandymus ir įveikti bet kokias pagundas. Šioje šventoje vietoje rasime ramybę, atsinaujinsime ir sustiprėsime.

Mano broliai ir seserys, prieš baigdamas norėčiau paminėti dar vieną šventyklą. Netolimoje ateityje, kai naujos šventyklos iškils visame pasaulyje, viena stovės mieste, įsikūrusiame prieš daugiau nei du su puse tūkstančio metų. Kalbu apie šventyklą, dabar statomą Romoje, Italijoje.

Visos šventyklos yra Dievo namai, vykdančios tokias pačias funkcijas ir teikiančios tokius pačius palaiminimus ir apeigas. Romos šventykla unikali tuo, kad statoma vienoje iš ypatingiausių istorinių vietų pasaulyje – mieste, kur senovės apaštalai Petras ir Paulius skelbė Kristaus Evangeliją ir kur jie mirė kankinių mirtimi.

Praeitą spalį, kai susirinkome gražioje kaimo vietovėje Romos šiaurrytiniame pakrašty ir pasiruošėme statybos pradžios ceremonijai, man teko galimybė sukalbėti pašventinimo maldą, Buvau įkvėptas pakviesti Italijos senatorių Liučio Melaną ir Romos vicemerą Džiuzepę Čiardį pirmiems iškasti po simbolinį kastuvą žemės. Kiekvienas iš jų prisidėjo prie sprendimo leisti mums statyti šventyklą jų mieste.

Diena buvo apsiniaukusi, bet šilta, ir nors lietus grūmojo, iškrito vos keli lašai. Kai nuostabus choras italų kalba giedojo gražiąją giesmę „Šventoji Dvasia“, atrodė, kad dangus ir žemė susivienijo nuostabioje šlovinimo ir dėkojimo Visagaliui Dievui giesmėje. Buvo neįmanoma sulaikyti ašarų.

Ateityje šio Amžinojo miesto tikintieji galės gauti amžinas apeigas šventuose Dievo namuose.

Reiškiu begalinį dėkingumą savo Dangiškajam Tėvui už dabar Romoje statomą šventyklą ir už visas šventyklas, kur jos bebūtų. Kiekviena jų yra tarsi švyturys pasauliui ir išreiškia mūsų liudijimą, kad Dievas, mūsų Amžinasis Tėvas, gyvena, kad Jis trokšta palaiminti mus, o tiksliau palaiminti visų kartų savo sūnus ir dukteris. Kiekviena mūsų šventykla išreiškia mūsų liudijimą, kad gyvenimas po mirties yra toks pat realus ir tikras, koks yra mūsų gyvenimas žemėje. Ir aš tai liudiju.

Mano mylimi broliai ir seserys, paaukokime visa, kas reikalinga, kad apsilankytume šventykloje ir turėtume šventyklos dvasią savo širdyse ir savo namuose. Sekime pėdomis mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, kuris paaukojo save už mus, kad turėtume amžinąjį gyvenimą ir išaukštinimą mūsų Dangiškojo Tėvo karalystėje. To nuoširdžiai meldžiu mūsų Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.