Jūs esate svarbūs Jam

Kuo daugiau sužinome apie visatą, tuo geriau suprantame – bent maža dalimi – tai, ką Mozė sužinojo. Visata tokia didelė, paslaptinga ir šlovinga, kad tai nesuvokiama žmogaus protui. Dievas Mozei pasakė: „Aš sukūriau begalę pasaulių.“³ Naktinio dangaus stebuklai yra nuostabus liudijimas apie tą tiesą.

Mažai kas mane pripildo tokios kvapą užimančios pagarbos kaip skrydis nakties tamsoje virš vandenynų ir žemynų ir žvelgimas pro lakūnų kabinos langą į beribę milijonų žvaigždžių šlovę.

Astronomai mėgino suskaičiuoti, kiek yra žvaigždžių visatoje. Viena mokslininkų grupė apytikriai paskaičiavo, kad žvaigždžių, kurias galima pamatyti mūsų teleskopais, yra 10 kartų daugiau negu smiltelių visuose pasaulio paplūdimiuose ir dykumose.⁴

Ši išvada stulbinančiai panaši į senovės pranašo Henocho pareiškimą: „Jei būtų įmanoma, kad žmogus galėtų suskaičiuoti žemės daleles, taip, milijonų žemių kaip ši, tai dar nebūtų nė tavo kūrinių daugybės pradžia.“⁵

Atsižvelgiant į Dievo kūrinių gausumą, nenuostabu, kad didis karalius Benjaminas savo liaudžiai patarė „visuomet [išlaikyti] atmintyje Dievo didybę ir savo menkumą“⁶.

Tačiau, nors žmogus yra niekas, prisipildau nuostabos ir pagarbos, kai galvoju, kad „Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė“⁷.

Ir nors galime žvelgti į milžiniškas visatos platybes ir sakyti: „Kas yra žmogus palyginus su sukūrimo šlove?“, Dievas Pats pasakė, kad priežastis, dėl kurios Jis sukūrė visatą, esame mes! Jo darbas ir šlovė – šios didingos visatos paskirtis – yra išgelbėti ir išaukštinti žmoniją.⁸ Kitaip sakant, visa neaprėpiama amžinybės platybė, beribio erdvės ir laiko šlovės ir slėpiniai yra sukurti paprastų mirtingųjų, tokių kaip jūs ir aš, labui. Mūsų Dangiškasis Tėvas sukūrė visatą, kad mes galėtume pasiekti savo potencialą kaip Jo sūnus ir dukterys.

Toks žmogaus paradoksas: palyginus su Dievu, žmogus yra niekas; vis dėlto Dievui mes esame viskas. Nors, lyginant su beribe kūrinija, mes galime atrodyti niekas, mūsų krūtinėse dega amžinosios ugnies kibirkštis. Nesuvokiamas išaukštinimo – begalinių pasaulių – pažadas yra mums pasiekiamas. Ir didžiausias Dievo troškimas yra padėti mums tai pasiekti.

Didysis apgavikas žino, kad viena veiksmingiausių priemonių Dievo vaikams nuklaidinti yra griebtis žmogaus paradokso kraštutinumų. Kai kuriuos, remdamasis jų polinkiu į išdidumą, jis išpučia ir ragina juos tikėti savo puikybės ir nenugalimumo iliuzija. Jis sako jiems, kad jie pranoksta vidutinybes ir kad dėl savo gabumų, prigimtinės teisės ar socialinės padėties išsiskiria iš visų juos supančiųjų savo privalumais. Jis veda juos padaryti išvadą, kad dėl to jie nepavaldūs kieno nors kito taisyklėms ir neturi rūpintis kieno nors kito problemomis.

Sakoma, kad Abraomas Linkolnas mėgo šį eilėraštį:

Jėzaus Kristaus mokiniai supranta, kad, lyginant su amžinybe, mūsų egzistavimas šioje mirtingoje būtyje tėra tik „trumpa akimirka“ erdvėje ir laike.¹⁰ Jie žino, kad tikroji žmogaus vertė turi mažai ką bendro su tuo, ką pasaulis didžiai gerbia. Jie žino, kad galėtumėte sukrauti krūvas sukauptos viso pasaulio valiutos, bet už jas dangaus santvarkoje negalėtumėte nusipirkti nė kepalėlio duonos.

„Dievo karalystę paveldės“¹¹ tie, kurie tapo „kaip vaikas – klusnus, romus, nuolankus, kantrus, pilnas meilės“¹². Nes „kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.¹³ Tokie mokiniai taip pat supranta, „jog tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui“¹⁴.

Kitas būdas, kaip Šėtonas apgaudinėja, yra vilties atėmimas. Jis tol mėgina sutelkti mūsų dėmesį į mūsų nereikšmingumą, kol pradedame abejoti savo verte. Jis sako mums, kad esame pernelyg maži, kad kas nors į mus kreiptų dėmesį, kad mus pamiršo – ypač, kad mus pamiršo Dievas.

Leiskite pasidalinti asmeniniu išgyvenimu, kuris galbūt padės tiems, kurie mano, kad jie – nereikšmingi, pamiršti ar vieniši.

Prieš daug metų dalyvavau Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų lakūnų mokymuose. Buvau toli nuo namų, jaunas Vakarų Vokietijos kareivis, gimęs Čekoslovakijoje, augęs Rytų Vokietijoje ir labai sunkiai kalbantis angliškai. Aiškiai prisimenu savo kelionę į mūsų mokymo bazę Teksase. Skridau lėktuvu, sėdėjau greta keleivio, kuris kalbėjo su ryškiu pietietišku akcentu. Vos galėjau suprasti, ką jis sako. Iš tiesų net klausiau savęs, ar tik neatsitiko taip, kad mane iš viso mokė ne tos kalbos. Mane gąsdino mintis, kad dėl trokštamų aukštų vietų lakūnų mokymuose turėsiu konkuruoti su studentais, kuriems anglų kalba yra gimtoji.

Atvykęs į oro pajėgų bazę mažame Big Springo miestelyje, Teksase, ėmiau ieškoti ir radau pastarųjų dienų šventųjų skyrių, kurį sudarė saujelė nuostabių narių, kurie rinkdavosi nuomojamuose kambariuose pačioje oro pajėgų bazėje. Nariai statė mažus maldos namus, kurie galėtų tarnauti kaip nuolatinė vieta Bažnyčiai. Tais laikais prie naujų Bažnyčios pastatų statybos daug prisidėdavo patys nariai.

Diena iš dienos vaikščiojau į lakūnų mokymus ir kiek galėdamas uoliau mokiausi, o po to didžiąją laisvo laiko dalį praleisdavau dirbdamas naujuose maldos namuose. Ten sužinojau, kad „du ir keturi“ yra ne šokio žingsniai, o tokia lenta. Taip pat įgijau svarbių išlikimo įgūdžių, padedančių kalant vinį nepataikyti sau į nykštį.

Dirbamas maldos namuose, praleisdavau tiek daug laiko, kad skyriaus prezidentas – kuris atsitiktinai buvo vienas iš mūsų skraidymo instruktorių – išsakė susirūpinimą, kad galbūt aš turėčiau praleisti daugiau laiko studijuodamas.

Mano draugai ir kiti kartu studijuojantys lakūnai taip pat užsiimdavo laisvalaikio veiklomis, nors galiu pasakyti, kad kai kurie iš tų užsiėmimų nesiderintų su nūdienos brošiūros Jaunimo stiprybės vardan principais. O man patiko būti aktyviu šio mažyčio skyriaus vakarų Teksase nariu, naudotis ką tik mano įgytais dailidės įgūdžiais, tobulinti savo anglų kalbą, vykdant mokytojo pašaukimą vyresniųjų kvorume ir Sekmadieninėje mokykloje.

Tuo metu Big Springas (angl. didelis šaltinis), nežiūrint į jo pavadinimą, buvo maža, nereikšminga ir nežinoma vieta. Ir dažnai aš pats taip jaučiausi – nereikšmingas, nežinomas ir gana vienišas. Nepaisant to, man nė karto neatėjo mintis, kad Viešpats mane pamiršo ar kad Jis manęs ten iš viso nerastų. Žinojau, kad Dangiškajam Tėvui buvo nesvarbu, kur esu, kokią vietą užimu tarp kitų studentų lakūnų mokymo klasėje ar koks mano pašaukimas Bažnyčioje. Jam svarbu tai, kad darau viską, ką galiu, kad mano širdis palenkta į Jį ir kad esu pasiryžęs padėti aplinkiniams. Žinojau, kad jei darysiu visa, ką galiu, – viskas bus gerai.

Ir viskas buvo gerai.¹⁵

Viešpačiui visiškai nesvarbu, ar praleidome savo dienas marmurinėse menėse ar medinėje pašiūrėje. Jis žino, kur esame, kad ir kokios varganos būtų mūsų sąlygos. Jis panaudos – Savo būdu ir Savo šventiems tikslams – tuos, kurių širdys palenktos į Jį.

Dievas žino, jog kai kurios didingiausios iš kada nors gyvenusių sielų niekada nebus paminėtos istorijos kronikose. Tai palaiminti, šventi žmonės, kurie seka Gelbėtojo pavyzdžiu ir savo gyvenimo dienas praleidžia darydami gera.¹⁶

Viena tokių žmonių pora, mano draugo gimdytojai, man yra šio principo pavyzdys. Vyras dirbo plieno gamykloje Jutoje. Pietų pertraukos metu jis išsitraukdavo Raštus ar Bažnyčios žurnalą ir skaitydavo. Pamatę tai, kiti darbininkai iš jo šaipydavosi ir ginčidavo jo tikėjimo tikrumą. Visada, kai jie taip elgdavosi, jis su jais kalbėdavosi geranoriškai ir su įsitikinimu. Jis neleisdavo, kad jie savo nepagarba jį supykdytų ar suerzintų.

Po kažkiek metų vienas iš garsiausiai besišaipančiųjų labai sunkiai susirgo. Prieš mirtį tas žmogus paprašė, kad šis nuolankus vyras pasakytų kalbą per jo šermenis, ir jis tai padarė.

Šis ištikimas Bažnyčios narys niekada neužėmė aukštos socialinės padėties ir neturėjo didelio turto, bet visiems jį pažinojusiems jis darė didelę įtaką. Jis žuvo per nelaimingą atsitikimą gamyboje, stabtelėjęs padėti sniege užstrigusiam kitam darbininkui.

Vėliau jo našlei buvo atlikta smegenų operacija, po kurios ji nebegali vaikščioti. Bet žmonėms patinka ateiti praleisti laiką su ja, kadangi ji išklauso. Ji atsimena. Ji rūpinasi. Negalėdama rašyti, ji atmintinai išmoksta savo vaikų ir vaikaičių telefonų numerius. Ji su meile atsimena gimtadienius ir sukaktis.

Apsilankiusieji pas ją išeina su geresne nuomone apie gyvenimą ir save. Jie jaučia jos meilę. Jie žino, kad jai ne vis vien. Ji niekada nesiskundžia, bet leidžia savo dienas laimindama kitų gyvenimus. Viena iš jos draugių sakė, kad ši moteris buvo viena iš nedaugelio bet kada jos pažinotų žmonių, kurie iš tikrųjų buvo Jėzaus Kristaus meilės ir gyvenimo pavyzdžiai.

Šie sutuoktiniai būtų pirmieji pasakę, kad jie nėra labai svarbūs žmonės šiame gyvenime. Bet sielos vertę Viešpats sveria svarstyklėmis, kurios labai skiriasi nuo tų, kuriomis naudojasi pasaulis. Jis pažįsta šią ištikimą porą; Jis juos myli. Jų veiksmai yra tikras liudijimas apie jų stiprų tikėjimą Juo.

Mano brangūs broliai ir seserys, tai galbūt tiesa, kad žmogus yra niekas, palyginus su visatos didingumu. Kartais mes netgi jaučiamės nereikšmingi, nepastebimi, vieniši ar pamiršti. Bet visada atminkite: jūs esate svarbūs Jam! Jei kada tuo suabejosite, apmąstykite šiuos keturis dieviškus principus:

Pirmasis: Dievas myli nuolankiuosius ir romiuosius, nes jie yra „didžiausi dangaus karalystėje“.¹⁷

Antras: Viešpats pasaulio silpniesiems ir paprastiesiems patiki Savo Evangelijos pilnatvę skelbti pasaulio pakraščiams.¹⁸ Jis pasirinko „tai, kas pasaulyje silpna [ateiti] ir [nugriauti] galinguosius ir stipriuosius“¹⁹ ir sugėdinti „galiūnus“.²⁰

Trečias: kad ir kur gyvenate, kad ir kokia vargana jūsų padėtis, kad ir koks menkas jūsų uždarbis, kad ir kokie riboti jūsų gabumai, kad ir kokia paprasta jūsų išvaizda arba kad ir koks mažas jums gali atrodyti jūsų pašaukimas Bažnyčioje, jūs nesate nepastebimas jūsų Dangiškajam Tėvui. Jis myli jus. Jis pažįsta jūsų nuolankią širdį ir žino jūsų meilės ir gerumo darbus. Kartu jie formuoja patvarų liudijimą apie jūsų atsidavimą ir tikėjimą.

Ketvirtas ir paskiausias: prašome suprasti, kad tai, ką dabar matote ir patiriate, netruks amžinai. Nejausite vienišumo, sielvarto, skausmo ar nevilties per amžius. Dievas davė mums patikimą pažadą, kad Jis nepamirš ir nepaliks tų, kurių širdys palenktos į Jį.²¹ Vilkitės ir tikėkite tuo pažadu. Mokykitės mylėti savo Dangiškąjį Tėvą ir tapkite Jo mokiniais žodžiais ir darbais.

Būkite užtikrinti, kad jeigu tik ištversite, tikėsite Juo ir išliksite ištikimi laikydamiesi įsakymų, vieną dieną patys patirsite apaštalui Pauliui apreikštus pažadus: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“²²

Broliai ir seserys, pati galingiausia Esybė visatoje yra jūsų dvasių Tėvas. Jis pažįsta jus. Jis jus myli tobula meile.

Dievas mato jus ne tik kaip mirtingą esybę mažoje planetoje, gyvenančią trumpą laiką – Jis mato jus kaip Savo vaiką. Jis mato jus kaip tokią esybę, kokia galite tapti ir kokia jums skirta tapti. Jis nori, kad žinotumėte, jog esate Jam svarbūs.

Tad visada tikėkime, pasikliaukime ir taip sutvarkykime savo gyvenimą, kad suprastume savo tikrąją amžinąją vertę ir potencialą. Kad būtume verti brangių mūsų Dangiškojo Tėvo mums atidėtų palaimų, meldžiu Jo Sūnaus, būtent Jėzaus Kristaus, vardu, amen.