2012
Specialieji poreikiai ir atlikta tarnystė
rugsėjis 2012


2012 m. rugsėjo mėn. lankomojo mokymo žinia

Specialieji poreikiai ir atlikta tarnystė

Pamaldžiai išnagrinėkite šią medžiagą ir, jei tinka, aptarkite ją su jūsų lankomomis seserimis. Užduokite klausimus, padedančius stiprinti jūsų seseris ir jums pačioms aktyviai dalyvauti Paramos bendrijoje.

Paveikslėlis
Paramos bendrijos ženklas

Tikėjimas, šeima, parama

Prezidentas Tomas S. Monsonas sakė: „Žmonės visada turi poreikių, ir kiekvienas iš mūsų gali kažką padaryti padėdamas kitiems. … Jei neprarasime savęs, tarnaudami kitiems, mūsų gyvenime mažai liks prasmės.“1

Esame lankančios seserys, tad turime gerai susipažinti ir pamilti kiekvieną lankomą seserį. Jei jas pamilsime, tai tarnavimas joms taps natūraliu dalyku (žr. Jono 13:34–35).

Kaip galime sužinoti apie dvasinius ir fizinius savo seserų poreikius, kad atsiradus būtinybei galėtume joms tarnauti? Esame lankančios seserys, tad turime teisę į įkvėpimą besimeldžiant dėl lankomų seserų.

Ne mažiau svarbus yra reguliarus bendravimas su savo seserimis. Asmeniniai apsilankymai, skambučiai telefonu, padrąsinantys rašteliai, elektroniniai laiškai, draugiškas pasisėdėjimas, nuoširdus komplimentas, pagalba Bažnyčioje, pagalba prireikus ar susirgus ir kitoks patarnavimas visoms mums padeda rūpintis ir stiprinti vienai kitą.2

Lankančių seserų prašoma pranešti apie seserų gerovę, specialiuosius jų poreikius ir kokia tarnystė joms atlikta. Tokio pobūdžio pranešimai ir tarnavimas seserims padeda mums rodyti savo mokinystę.3

Iš Raštų

Jono 10:14–16; 3 Nefio 17:7, 9; Moronio 6:3–4

Iš mūsų istorijos

Lankomojo mokymo šerdimi visuomet buvo tarnavimas viena kitai. Tarnaudamos ne tik kasmėnesinio lankymo metu mes ugdome tarpusavio gerumą ir draugystę. Svarbiausia yra rūpinimasis.

Meri Elen Smūt, 13-oji Paramos bendrijos visuotinė prezidentė, sakė: „Norėčiau, kad mūsų seserys mažiau jaudintųsi dėl telefono skambučių, ketvirtinių ar kasmėnesinių vizitų.“ Ji prašė mus „verčiau susitelkti į rūpestingą sielų ugdymą.“4

Prezidentas Spenceris V. Kimbolas (1895–1985) mokė: „Gyvybiškai svarbu, kad karalystėje vieni kitiems tarnautume.“ Tačiau jis pripažįsta, jog tarnystė nebūtinai turi būti herojiška. Jis sakė: „Labai dažnai mūsų tarnavimas susideda iš paprasčiausio padrąsinimo ar pagalbos … kasdieniniuose darbuose, tačiau kokios šlovingos gali būti pasekmės … tų nežymių, bet sąmoningų darbų!“5

Išnašos

  1. Tomas S. Monsonas, „Ką šiandien padariau dėl kito žmogaus?“ 2009 m. spalio mėn. Visuotinės konferencijos medžiaga.

  2. Žr. Handbook 2: Administering the Church (2010), 9.5.1.

  3. Žr. Handbook 2, 9.5.4.

  4. Mary Ellen Smoot, Daughters in My Kingdom: The History and Work of Relief Society (2011), p. 117.

  5. Teachings of Presidents of the Church: Spencer W. Kimball (2006), p. 82.

Ką aš galiu padaryti?

  1. Ar siekiu asmeninio įkvėpimo, kad žinočiau, kaip dvasiškai ir fiziškai padėti kiekvienai man prižiūrėti paskirtai seseriai?

  2. Kaip mano prižiūrimos seserys žino, kad rūpinuosi jomis ir jų šeima?