Ar esame pasiruošę?

Kartą gyvenau vietovėje, kurioje Bažnyčia turėjo paukštyną. Jo pagrindiniai darbuotojai buvo savanoriai iš vietinių apylinkių. Paukštynas dažniausiai veikdavo labai efektyviai, aprūpindamas vyskupų sandėlius tūkstančiais šviežių kiaušinių ir šimtais kilogramų išdarinėtos paukštienos. Tačiau retkarčiais nepatyrusiems ūkininkams savanoriams tekdavo ne tik rankas prisitrinti pūslių, bet ir nusivilti tiek širdimi, tiek protu.

Visuomet prisiminsiu tą kartą, kai sukvietėme Aarono kunigijos vaikinus kruopščiai sutvarkyti paukštyną. Entuziazmo ir energijos kupinos mūsų paukštyne susirinkusiųjų gretos greitai išravėjo, surinko ir sudegino daugybę piktžolių bei šiukšlių. Prie žėrinčios laužo šviesos valgėme dešrainius ir buvome patenkinti gerai atliktu darbu.

Tačiau mūsų laukė baisi staigmena. Mūsų sukeltas triukšmas ir laužai taip išgąsdino bailų 5000 vištų perekšlių pulką, jog beveik visos iš išgąsčio pametė plunksnas ir nustojo dėję kiaušinius. Po šio nutikimo nekreipdavome dėmesio į šen bei ten išdygusias piktžoles, kad tik galėtume gauti kuo daugiau kiaušinių.

Bažnyčios nariai padėję pasirūpinti vargšais niekada nepamiršta to patyrimo ir nesigaili dėl suteiktos pagalbos. Mums darbštumas, taupumas, savarankiškumas ir dosnumas nėra naujos sąvokos.

Derėtų atminti, kad geriausia sandėliavimo sistema yra tai, kad Bažnyčioje kiekviena šeima turėtų maisto, drabužių ir, kur įmanoma, kitų būtiniausių gyvenimo reikmių atsargas. Viešpaties sandėlis – tai ištikimų Bažnyčios narių laikas, talentai, įgūdžiai, užuojauta, paaukotos priemonės ir finansinės lėšos. Tai vyskupui prieinami šaltiniai, kurių dėka jis gali padėti esantiems bėdoje.

Mes raginame visus pastarųjų dienų šventuosius planuoti apdairiai, gyventi kukliai ir vengti didelių ir nebūtinų skolų. Daug daugiau žmonių sugebėtų atlaikyti audringas ekonominio gyvenimo bangas, jei būtų sukaupę maisto bei drabužių atsargas ir neturėtų skolų. Matome, kad mūsų dienomis žmonės elgiasi priešingai duotam patarimui: jie turi didžiules skolų „atsargas“, ir jokių maisto atsargų.

Pakartosiu tai, ką prieš kelis metus rašė Pirmoji prezidentūra:

„Daugelį metų pastarųjų dienų šventiesiems buvo patariama ruoštis sunkiems laikams atidedant truputį lėšų santaupoms. Tai labai veiksminga priemonė siekiant saugumo ir gerovės. Kiekviena šeima privalo visais įmanomais būdais pasirūpinti savo poreikiais.

Raginame jus, kuriame pasaulio krašte begyventumėte, ruoštis negandoms, įvertinant savo šeimos finansų būklę. Raginame jus neišlaidauti. Pirkdami kontroliuokite save, kad neįsiskolintumėte. Kaip įmanoma greičiau išmokėkite savo skolas ir išsivaduokite iš šios vergovės. Reguliariai į santaupas atidėkite šiek tiek pinigų, kad palaipsniui sukauptumėte finansinį rezervą.“¹

Ar esame pasiruošę gyvenimo netikėtumams? Ar tobulai įvaldėme savo įgūdžius? Ar gyvename taupiai? Ar esame paruošę atsargas? Ar paklūstame Dievo įsakymams? Ar sekame pranašų mokymais? Ar esame pasirengę dalintis savo turtais su vargšais? Ar esame atsiskaitę su Viešpačiu?

Gyvename neramiais laikais. Ateitis dažnai yra nežinoma, todėl svarbu pasiruošti netikėtumams. Kai ateina laikas priimti sprendimą, pasiruošimo diena jau būna praėjusi.