Sesuo Spaford kalbėjo man

Vieną vėlų vakarą žaidžiau internetinį restorano žaidimą. Eidamas pro šalį mano vyras pranešė einąs miegoti.

„Tuoj ateisiu“, – tariau jam.

„Patikėsiu, kai pamatysiu“, – atsakė jis.

Žaidžiau žaidimą, kuriame ruošiau virtualų maistą virtualiame restorane virtualiems lankytojams. Pažvelgiau į kompiuterio ekraną ir tariau: „Iš tikrųjų, maistas bus paruoštas už 15 minučių.“

Kad praleisčiau laiką, kurį turėjau laukti, atsiverčiau knygą Daughters in My Kingdom: The History and Work of Relief Society, kuri gulėjo ant mano stalo nuo tada, kai gavau ją Paramos bendrijoje. Pradėjau skaityti įvadą. Trečiame puslapyje radau tokius Belės S. Spaford, devintosios visuotinės Paramos bendrijos prezidentės, žodžius:

„Manau, kad eilinei šių laikų moteriai būtų neblogai įvertinti savo interesus ir veiklas, kuriose dalyvauja, ir tada imtis žingsnių supaprastinti savo gyvenimą, suteikiant pirmumą svarbiausiems dalykams, susitelkiant į tai, kur atpildas bus didžiausias ir ilgiausiai trunkantis, ir atmetant mažesnį atpildą nešančias veiklas“ (2011 m., p. xiii).

Jokie kiti mano skaityti žodžiai, išskyrus Raštus, nebuvo manęs taip giliai sujaudinę kaip šie. Ši moteris, kuri mirė daugiau kaip prieš 30 metų, kalbėjo tarsi man. Jos žodžiai galbūt net aktualesni mūsų laikais nei tada, kai ji juos ištarė.

Akimirksniu nusprendžiau daugiau niekada nebežaisti internetinių žaidimų. Išjungiau kompiuterį, nuėjau į lovą ir pasakiau vyrui apie savo sprendimą. Kitą dieną, užuot įjungusi kompiuterį, aš paskaičiavau, kiek laiko kasdien iššvaisčiau tiems žaidimams.

Tris valandas per dieną padauginau iš 365 dienų metuose ir padalinau iš 24 valandų paroje. Apstulbau pamačiusi, kad iššvaisčiau 45,62 dienas per metus. Tos brangios valandos ir dienos negrįžtamai prarastos. Galėjau jas praleisti skaitydama Raštus, leisdama laiką su vyru ir vaikais, tarnaudama kitiems ar aukštindama savo pašaukimus.

Šia tema visuotiniai įgaliotiniai dažnai kalba per visuotinę konferenciją. Tačiau iki šiol to nesuvokiau ir maniau, kad tai taikoma ne man.

Esu dėkinga, kad Šventoji Dvasia padėjo man suprasti, jog visuotiniai įgaliotiniai – ir Belė S. Spaford – kalbėjo man.