Tarnystė per savarankiškumą

Po skyrybų turėjau finansinių sunkumų, tad mėginau rasti darbą, kai aštuonerius metus buvau praleidusi namuose kaip mama. Taip pat turėjau dvasinių sunkumų: ieškojau tiesos ir tikėjimo, nors nuo pat paauglystės nebuvau įžengusi į jokius maldos namus.

Vieną sekmadienį skalbiau savo skalbinius vyriausios sesers Priscilės, aktyvios Bažnyčios narės, namuose. Man ten būnant, Priscilė pakvietė mane drauge su jos šeima apsilankyti Bažnyčioje – tai buvo pirmas kvietimas per daugiau nei 15 metų.

Iš pradžių abejojau, tačiau dar vakarą prieš tai maldavau Dievo parodyti man, kaip artintis prie Jo. Pajutusi, kaip krūtinėje suspurdėjo širdis, nusprendžiau: „Kodėl nenuėjus, nepaklausius ir nepamačius pačiai, jau kaip suaugusiai, savo širdimi ir akimis?“

Sakramento susirinkime sekmadieninių pamaldų programėlėje pastebėjau skelbimą apie savarankiškumo ugdymo kursus, kuriuose bus kalbama apie asmeninius finansus. Nebuvau pasiruošusi grįžti į Bažnyčią, bet pajutau norą lankyti tuos 12-os savaičių kursus. Sesers ir svainio padrąsinta užsirašiau, nors tikėjausi išmokti, tik kaip sudarinėti biudžetą ir apmokėti skolas. Tačiau tos pamokos pakeitė mane dvasiškai.

Buvau nustebinta pirmų poros savaičių pamokų dvasinių žinių, bet per trečią pamoką mane užliejo jausmas, patvirtinantis, kad esu namuose ir girdžiu naujas, bet pažįstamas tiesas. Po pamokos nuvažiavau tiesiai pas Priscilę. Su ašaromis akyse jos klausiau: „Kaip dar galiu patirti šį jausmą savo gyvenime?“ Ji susitarė su misionieriais, kad šie pradėtų mane mokyti.

Mano savarankiškumo kursų grupės nariai ateidavo į tas misionieriškas pamokėles ir palaikydavo mane. Jie labai paveikė mane dvasiškai ir padėjo įgyti liudijimą apie Evangeliją ir šių dienų pranašus.

Kol baigiau tuos kursus, įvyko keli žemiški ir dvasiniai pokyčiai. Pradėjau dirbti geroje įmonėje ir apmokėjau keletą skolų.

O viena didesnių ir brangesnių per tuos kursus gautų palaimų buvo tai, kad radau kelias nuostabias drauges, sukūriau teigiamą ryšį su padrąsinančiu vyskupu, įgijau liudijimą apie dešimtinę, gavau šventyklos rekomendaciją, priėmiau endaumentą ir mačiau, kaip pasikrikštijo du mano vyriausi vaikai.

Mano kelias į savarankiškumą dar tęsiasi, bet visą likusią kelionę branginsiu gautas pamokas ir rastus draugus.

2016 m. gruodį su savo dešimtmečiu sūnumi Vincentu apsilankiusi šventyklos aikštėje Solt Leik Sityje, Keitė Fank patogiai jautėsi būdama agnostike. Ji paliko Bažnyčią būdama šešiolikos, septyniolikos tapo vieniša mama, ėmė darytis tatuiruotes ir pamėgo kavą. Bet Vincentas, lankydamasis šventyklos aikštėje, pajuto Šventąją Dvasią ir paklausė mamos, ar galėtų išklausyti misionierių pamokas.

Nepaisant 80 valandų darbo savaitės dviejuose darbuose, Keitė drauge su Vincentu tarp misionierių vizitų studijavo Evangeliją ieškodami atsakymų į jo klausimus. 2017 metų vasarą ji pradėjo lankyti Bažnyčios susirinkimus, kur sužinojo apie Bažnyčios organizuojamus savarankiškumo kursus.

„Suvokiau, kad jie galėtų man padėti, – sakė ji. – Galbūt man nebereikės dirbti dviejuose darbuose ir visą gyvenimą kliautis tėvų pagalba.“

Keitė kursus vadino „nepaprastai stiprinančiais materialiai ir dvasiškai“ ne tik dėl to, ko juose išmoko, bet ir dėl to, kaip jos savarankiškumo ugdymo grupė ją priėmė ir jai tarnavo.