Kaip Bažnyčios istorijos studijavimas stiprina mano tikėjimą
Paveikslėliai iš Getty Images
Mokydamasis vidurinėje mokykloje Pietų Afrikoje mėgau istoriją. Universitete įgijau istorijos mokslų laipsnį. Kai buvau seminarijos mokinys, o vėliau instituto studentas, man patiko visi dalykai, bet ypač mėgau studijuoti Doktriną ir Sandoras, nes per šią knygą susipažinau su Bažnyčios istorija. Bėgant metams man labai patiko skaityti knygas apie Bažnyčios istoriją – net tas, kuriose buvo rašoma nemaloniomis mūsų istorijos temomis. Kai toliau įvairiuose šaltiniuose tyrinėju Bažnyčios istoriją, mano tikėjimas stiprėja. Yra trys būdai, kaip tai vyksta.
Bažnyčios istorija suteikia man perspektyvą, ypač kai tai susiję su praeities praktikomis, tokiomis kaip kunigystės ir šventyklos palaiminimų apribojimai. Kai pirmą kartą sužinojau, kad buvo laikas, kai juodaodžiams vyrams nebuvo leidžiama turėti kunigystės, mano tikėjimas patyrė išbandymą. Kaip mano mylima Bažnyčia galėjo neduoti kunigystės juodaodžiams? Kai kurie žmonės mėgino man pateikti paaiškinimus, kurie, kaip jie teigė, buvo doktrininiai arba paremti Raštais. Paaiškinimai buvo painūs ir kėlė didelį nerimą.
Bėgant laikui būtent istoriniai paaiškinimai buvo prasmingiausi ir atnešė paguodą. Pavyzdžiui, istoriniame 2 oficialaus pareiškimo įvade aiškinama, kad Džozefas Smitas kelis juodaodžius įšventino į kunigystę, bet po to Bažnyčios vadovai nustojo teikti kunigystę juodaodžiams. O tada ten pateiktas šis svarbus teiginys: „Bažnyčios užrašuose šis pasirinkimas nėra aiškiai paaiškintas.“1 Evangelijos temų apybraižos2 ir kiti Bažnyčios vadovėliai pateikia daugiau smulkmenų ir istorinio konteksto.3 Šie istorija paremti paaiškinimai pasirodė man labai prasmingi ir sustiprino mano tikėjimą.
Bažnyčios istorija padeda man būti dėkingam tiems, kurie ėjo pirmi. Tai ypač svarbu tada, kai mąstome apie tą darbą, kurį atliko iš pažiūros „paprasti“ nariai. Pavyzdžiui, XX amžiaus 6-ame ir 7-ame dešimtmetyje Pietų Afrikoje, Zimbabvėje ir Zambijoje pirmieji maldos namai buvo pastatyti pačių narių lėšomis. O norint gauti šventyklos apeigas reikėjo dar didesnio pasiaukojimo. Žinodami, kad dar praeis dešimtmečiai, kol šventyklos bus Afrikoje, daugelis narių pardavė savo turtą, netgi namus, kad turėtų pinigų nukeliauti į šventyklą ir dalyvauti tose šventose apeigose. Bažnyčia Afrikos žemyne pastatyta tikėjimu tų pirmųjų narių, kurie turėjo mažai, bet paaukojo tiek daug. Kai skaitau jų užrašus, mano tikėjimas stiprėja, o noras aukotis auga.
Bažnyčios istorija skatina mane geriau vesti užrašus. Bažnyčios vadovai skatina mus rašyti dienoraštį. Kodėl? Nes Bažnyčios istorija yra jos narių „gyvenimo būd[o], jų tikėjim[o] ir darb[ų]“ aprašas (žr. Doktrinos ir Sandorų 85:2). Kaskart skaitydamas Bažnyčios istoriją, tokią kaip naujai parašyta istorija Šventieji, žaviuosi, kad tokius tomus įmanoma parašyti tik dėl paprastų Bažnyčios narių dienoraščių, laiškų ir kitų užrašų. Jų nuoširdūs pirmuoju asmeniu parašyti pasakojimai ragina mane uoliau rašyti dienoraštį, kad per jį padėčiau ateities istorikams dokumentuoti teisingą Bažnyčios Afrikoje istoriją.
Taip pat yra dar asmeniškesnė palaima, gaunama dėl Bažnyčios istorijos skaitymo ir stengimosi vesti savo aprašą. Kaip prezidentas Henris B. Airingas, antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, mokė, esu palaimintas galimybe matyti ir atsiminti Viešpaties ranką savo ir savo šeimos narių gyvenime.4 Tokie atsiminimai stiprina mano tikėjimą ir didina gebėjimą atlaikyti gyvenimo sunkumus. Kai vedu savo gyvenimo aprašą ir mąstau apie kruopščius kitų Bažnyčios narių užrašus, pradedu matyti didingą Viešpaties planą Jam atkuriant Savo Bažnyčią ir karalystę šiomis paskutinėmis dienomis.
Šios ir daugelis kitų panašių pamokų, kurias gavau studijuodamas Bažnyčios istoriją, didžiai prisidėjo prie mano dvasinio vystymosi. Šios pamokos taip pat teikia man drąsos ginti savo tikėjimą, nes suprantu, kodėl darome tai, ką darome. Sužinojęs daugelio mūsų praktikų ir įsitikinimų istorinį kontekstą, tapau geresniu mokytoju ir geresniu mokiniu.
Paveikslėliai iš Getty Images