„Viltis ir paguoda Kristuje“, Liahona, 2022 m. rugsėjis.
Viltis ir paguoda Kristuje
Vilkimės pažadu, kad Viešpats atsimena ir apdovanoja savo ištikimus šventuosius.
Didžiausią viltį galime sieti su Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu.
Skoto Lo Kristaus skulptūros rankos nuotrauka
Džensas ir Anė Katrina Andersenai turėjo gilų ir tvirtą liudijimą apie sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos tikrumą. Nors buvo persekiojami piktų minių, bendruomenės ir parapijos, 1861 m. jie prisijungė prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios.
Kitų metų pavasarį jie priėmė kvietimą keliauti į Sionę, esančią už 8000 km, Druskos Ežero slėnyje. Vykti į Sionę reiškė, kad reikia palikti savo gerą gyvenimą Danijoje, taip pat draugus, gimines ir gražų ūkį, kuris iš kartos į kartą tėvo buvo perduodamas vyriausiajam sūnui. Vedumo kaime, esančiame netoli Olborgo, derlingame Jutlandijos pusiasalyje, Danijos šiaurėje, įsikūręs ūkis buvo didelis ir našus. Jame dirbo dešimtys žmonių, o Andersenų šeimai jis buvo pagarbos ir lėšų šaltinis.
Dalydamiesi šiomis lėšomis su kitais atsivertusiaisiais, Jensas ir Anė Katrina apmokėjo maždaug 60 kitų šventųjų, vykstančių į Sionę, emigracijos išlaidas. 1862 m. balandžio 6 d. Andersenai su aštuoniolikmečiu sūnumi Endriu prisijungė prie 400 kitų danų šventųjų ir mažu garlaiviu Albion išplaukė į Hamburgą (Vokietija). Po dviejų dienų atvykę į Hamburgą, jie prisijungė prie didesniame laive susirinkusių šventųjų ir pradėjo kelionę per Atlantą.
Tačiau rinkimosi į Sionę džiaugsmas netrukus virto liūdesiu. Keletas laivu Albion plaukusių vaikų buvo užsikrėtę tymų virusu. Ligai išplitus tarp emigrantų, 40 vaikų ir keli suaugusieji mirė ir buvo palaidoti jūroje. Tarp jų buvo 49 metų Jensas Andersenas, mano proprosenelis.
Jenso svajonė kartu su šeima ir kitais Danijos šventaisiais pasiekti ir statyti Sionę baigėsi praėjus vos 10 dienų nuo išvykimo iš Hamburgo. Vienas istorikas rašė: „Jensas Andersenas iš [Vedumo] Olborgo, kuris padėjo emigruoti ne mažiau kaip šešiasdešimčiai savo bičiulių ir kuris, kaip Mozė, taip ir neįkėlė kojos į pažadėtąją žemę, mirė Šiaurės jūroje 1862 m., netrukus po to, kai išvyko iš [Vokietijos].“1
Mirtingojo gyvenimo išbandymas
Ar verta buvo Andersenų šeimai tiek paaukoti – palikti jaukų ūkį ir prarasti mylintį vyrą bei tėvą? Esu įsitikinęs, kad pasaulis pasakytų „ne“. Tačiau pasauliui trūksta tikėjimo, įžvalgumo ir „amžinosios perspektyvos“2, kurią suteikia sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija.
Ši perspektyva padeda mums suprasti mūsų mirtingąjį gyvenimą ir daugybę jo išbandymų. Susiduriame su baime, išdavyste, pagundomis, nuodėme, praradimais ir vienatve. Ligos, nelaimės, depresija ir mirtis sugriauna mūsų svajones. Kartais mūsų našta atrodo didesnė, nei galime pakelti.
„Nors ir skirtingai, tačiau kiekvieną iš mūsų ištinka tragedijos, nelaukti fiziniai ir dvasiniai išbandymai bei išmėginimai, nes tai mirtingasis gyvenimas“, – sakė vyresnysis Nylas L. Andersenas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Jis pridūrė: „Mes ieškome laimės. Mes trokštame ramybės. Mes viliamės meilės. Viešpats mus gausiai apipila nuostabiausiais palaiminimais. Tačiau be viso šito džiaugsmo ir laimės yra dar vienas neabejotinas dalykas – bus tokių akimirkų, valandų, dienų ir kartais metų, kai jūsų siela bus sužeista.“3
Mes drąsiai priimame tai, kas kartu, kad galėtume mėgautis tuo, kas saldu (žr. Doktrinos ir Sandorų 29:39). Pranašo Izaijo žodžiais tariant, mes visi esame apvalyti – ir išbandyti – „vargų krosnyje“ (Izaijo 48:10).
Apmokėjimo pažadas
Alano Brento Harderio nuotrauka, skulptūra Kristus
Negandos yra Tėvo didžio laimės plano dalis (žr. Almos 42:8, 2 Nefio 2:11). Tačiau esminė šio plano dalis – tai paguoda ir viltis, kurią teikia „didis ir šlovingas Apmokėjimas“4. Jėzus Kristus mus išgelbėjo per savo Apmokėjimą. (Žr. Almos 36:3.)
Gelbėtojas „nusileido žemiau visko“ (Doktrinos ir Sandorų 88:6), kad galėtų prisiimti mūsų sunkumus ir klaidas. Jis žino, kaip mums tarnauti, puikiai suprasdamas, kur ir kodėl mums skauda.
„Kadangi Gelbėtojas iškentėjo viską, ką mes kada nors galime pajusti ar patirti, Jis gali padėti silpniesiems tapti stipresniems, – sakė prezidentas Džeimsas E. Faustas (1920–2007), antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje. – Jis visa tai patyrė asmeniškai. Jis supranta mūsų skausmą ir lydės mus net tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis.“5
Štai kodėl savo didžiausią viltį galime sieti su Juo ir Jo Apmokėjimu.
„Mūsų pasaulis nusiteikęs pesimistiškai ir ciniškai – pasaulis, kuris dažniausiai neturi vilties nei Jėzuje Kristuje, nei Dievo plane dėl žmonių laimės, – sakė prezidentas Raselas M. Nelsonas. – Iš kur toks visuotinis susipriešinimas ir niūrumas? Priežastis aiški. Jei nėra vilties Kristuje, nėra ir dieviškojo žmonijos išpirkimo plano. To nežinodami žmonės klaidingai mano, kad šiandien egzistuoja, o rytoj išnyks, kad laimė ir šeimos ryšiai yra tik trumpalaikiai.“6
Lankydamasis šventykloje ir klausydamasis dabartinių pranašų žodžių, Jėzuje Kristuje randu viltį ir išgydymą. Paguodą randu studijuodamas Raštų eilutes, kurios liudija apie Jį ir Jo Apmokėjimą. Kai mirtingasis gyvenimas grasina „ramybę sugriaut“7, imkitės to, ką vadinu „apsauginėmis Raštų eilutėmis“. Štai keletas mano mėgstamiausių:
Senasis Testamentas
-
„Jis sunaikins mirtį amžiams. Viešpats Dievas visiems nušluostys ašaras“ (Izaijo 25:8).
-
„Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. […] Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti“ (Izaijo 53:4–5).
Naujasis Testamentas
-
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11:28).
-
„Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33).
Mormono Knyga
-
„Ir paims ant savęs mirtį, kad galėtų atrišti mirties pančius, surišusius jo žmones; ir paims ant savęs jų silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo pagal kūną, kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse“ (Almos 7:12).
-
„Ir ko gi jūs vilsitės? Štai sakau jums, kad per Kristaus apmokėjimą ir jo prikėlimo galią jūs vilsitės būti prikelti amžinajam gyvenimui; ir tai dėl jūsų tikėjimo juo, pagal pažadą“ (Moronio 7:41).
Doktrina ir Sandoros
-
„Todėl būkite džiugūs ir nebijokite, nes aš, Viešpats, esu su jumis ir stovėsiu šalia jūsų; ir jūs liudysite apie mane, būtent Jėzų Kristų, kad aš esu gyvojo Dievo Sūnus, kad aš buvau, kad aš esu ir kad aš ateisiu“ (Doktrinos ir Sandorų 68:6).
-
„Todėl nebijokite, įskaitant net mirtį; nes šiame pasaulyje jūsų džiaugsmas nepilnas, bet manyje jūsų džiaugsmas pilnas“ (Doktrinos ir Sandorų 101:36).
Šios ir daugybė kitų eilučių, pasak prezidento Boido K. Pakerio (1924–2015), Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidento, liudija apie „Kristaus Apmokėjimo pažadą“8.
Pranašo prašymai
Kai suvokiame, kokią svarbią įtaką Gelbėtojas turi mūsų laimei dabar ir būsimajame pasaulyje, suprantame, kodėl prezidentas Nelsonas prašo, kad Jis taptų mūsų gyvenimo dvasiniu pagrindu:
„Mano broliai ir seserys, maldauju jus skirti laiko Viešpačiui! Padarykite savo dvasinį pamatą tvirtą ir galintį atlaikyti laiko išbandymą, darydami tai, kas leidžia Šventajai Dvasiai visada būti su jumis.“ Rasti laiko Viešpačiui, pasak prezidento Nelsono, reiškia „skirti laiko Viešpačiui Jo šventuose namuose“, tarnaujant ir garbinant šventykloje.9
„O kiekvieno iš jūsų, sudariusio šventyklos sandoras, prašau maldingai ir nuosekliai stengtis suprasti šventyklos sandoras ir apeigas. […]
Kai jūsų gyvenime vyksta kokie nors neramumai, dvasiškai saugiausia gyventi laikantis savo šventyklos sandorų!
Prašau tikėti mano žodžiais, kad, kai jūsų dvasinis pamatas yra tvirtai pastatytas ant Jėzaus Kristaus, jums nereikia bijoti.“10
Išraižyti Jo delnuose
Endriu su savo šeimos nariais
Kas nutiko Anei Katrinai ir jos sūnui Endriu? Ar po liūdnos šešias savaites trukusios kelionės į Niujorką jie nusivylė ir grįžo į Daniją? Ne. Pasikliaudami savo liudijimu apie Gelbėtoją ir išgelbėjimo planą bei pasitikėdami Dievu, jie drąsiai keliavo pirmyn traukiniu, garlaiviu ir vežimų vilkstine. 1862 m. rugsėjo 3 d. jie pasiekė Druskos Ežero slėnį ir prisijungė prie Sionės kūrimo.
Jie apsigyveno Efraime, Jutos valstijoje, kur Endriu vedė ir sukūrė šeimą. Vėliau Endriu persikėlė su šeima, ir motina, į Lehio miestą Jutoje, kur tapo sėkmingu ūkininku, bankininku ir meru. Trejus metus jis tarnavo misijoje gimtojoje šalyje, daugiau kaip du dešimtmečius tarnavo vyskupijoje ir daugiau kaip tris dešimtmečius tarnavo aukštojoje taryboje, t. y. aukštųjų kunigų kvorume. Trys jo sūnūs tarnavo misijose Danijoje ir Norvegijoje.
Mirtingomis akimis mes ašaromis užlietoje pradžioje negalime išvysti šlovingos pabaigos. Tačiau tikėdami Kristų galime su viltimi žvelgti į ateitį. Ir galime tvirtai laikytis pažado, kad Viešpats prisimena ir apdovanoja savo ištikimus šventuosius, įskaitant Jensą, Anę Katriną ir Endriu. Viešpats prisiminė juos ir prisimena mus. Jis pažadėjo:
„Tačiau Aš neužmiršiu tavęs.
Aš įrašiau tave į savo rankos delną“ (Izaijo 49:15–16).