Iškeltas ant kryžiaus

Paveikslėlis

Holando plakato citata

Viena iš priežasčių, kodėl neakcentuojame kryžiaus kaip simbolio, kyla iš mūsų biblinių šaknų. Kadangi nukryžiavimas buvo viena skausmingiausių Romos imperijos egzekucijos formų, daugelis pirmųjų Jėzaus pasekėjų nusprendė neakcentuoti šio žiauraus kančios įrankio. Kristaus mirties prasmė neabejotinai buvo jų tikėjimo šerdis, tačiau maždaug tris šimtus metų savo evangelinį tapatumą jie paprastai stengdavosi reikšti kitomis priemonėmis. […]

Kita priežastis, kodėl nenaudojame kryžiaus simbolio, yra ta, kad pabrėžiame visą Kristaus misijos stebuklą – ne tik Jo pasiaukojimo kančią ir mirtį, bet ir Jo šlovingą prisikėlimą. […]

[…] Visiems žmonėms Jis pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ [Mato 16:24].

Čia kalbama apie kryžius, kuriuos nešame, o ne apie kryžius, kuriuos nešiojame. Norint būti Jėzaus Kristaus pasekėju, kartais reikia nešti naštą – savo ar kieno nors kito – ir eiti ten, kur reikia aukotis ir kančia neišvengiama. Tikras krikščionis negali sekti Mokytoju tik tais klausimais, su kuriais jis sutinka. Ne. Mes sekame Juo visur, įskaitant, jei reikia, į arenas, pilnas ašarų ir rūpesčių, kur kartais galime jaustis labai vieniši.

[…] Sekime Juo – neatlyždami, nesvyruodami ir nebėgdami, niekada nevengdami užduoties, net kai mūsų kryžiai gali būti sunkūs ir kai kelias kurį laiką gali aptemti.