Pakilkime virš kasdienybės kultūros, kad rastume „Kristaus protą“

Nepaisant daugybės stebuklų ir individualių pamokymų Jėzus pamato besiginčijančius mokinius. Dar ne taip seniai Petras, Jokūbas ir Jonas pasinaudojo Jėzaus kvietimu ir drauge su Juo užlipo ant aukšto kalno, kur išvydo Mozę ir Eliją, o Jėzus atsimainė jų akivaizdoje. Kartu su šiais išrinktaisiais mokiniais nuo kalno nusileidęs Jėzus pamato kilusį sąmyšį – likę mokiniai nesugeba išpildyti susirūpinusio tėvo prašymo pagydyti mirštantį sūnų. Nuraminęs tėvą, Jėzus pagydo berniuką, o vėliau asmeniškai mokinius patikina, kad ir jie būtų galėję tai padaryti, jei būtų labiau atsidėję maldai ir pasninkui.¹

Po viso to, drauge keliavus po Galilėją ir atvykus į Kafarnaumą, Jėzus mokinių klausia: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“² Liovęsi ginčytis dėl menkniekių ir stovėdami priešais įstabųjį Žmogaus Sūnų, žadą praradę mokiniai nepajėgia net sušnabždėti savo pakelės ginčo temos, o būtent „kuris iš jų didžiausias“³.

Nors ir būdami su Jėzumi, šie mokiniai nesugeba perimti Jo minčių ar atspindėti Jo veiksmų. Be jokių priekaištų Jėzus ramiai atsisėda, pasikviečia Dvylika prie savęs ir paaiškina: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“⁴ Kas yra „didžiausias“, tame kelyje atrodė aišku arba bent jau pakankamai aišku, kad ištikimi, Jėzų sekantys mokiniai įsitrauktų į tą pačią diskusiją dėl teisės vadovauti, kuri kamavo Juozapo brolius, Lamaną ir Lemuelį bei daugelį kitų žmonių Raštuose ir kasdieniame gyvenime.⁵ Tačiau kai Jėzus nukreipia savo šviesą į jų varžymąsi, sąlygos pasikeičia. Kas buvo svarbu, nebetenka reikšmės, o tai, kas buvo nematoma, staiga sušvinta.

Kalbėdamas korintiečiams Paulius pabrėžia, kad tikėjimas turi remtis „išminti[mi] ne šio pasaulio ir ne šio pasaulio valdovų, kurie pranyks […], bet Dievo jėga“⁶. Būdami Jėzaus Kristaus sugrąžintosios evangelijos pasekėjai, suprantame, kad pats „pasaulis“ nėra problema. Pastarųjų dienų šventieji pripažįsta „visą tiesą, kurią Dievas perduoda savo vaikams, nesvarbu, ar ji sužinota mokslinėje laboratorijoje, ar gauta per tiesioginį apreiškimą iš Jo“⁷. Pasak 13-ojo Tikėjimo Teiginio ir Pauliaus mokymų, mes tikime ir viliamės „viskuo“.

Tačiau Jėzaus bendravimas su mokiniais parodo, kad turime atsiriboti nuo prigimtinių įsitikinimų ir leisti Jam mokyti mus naujo gyvenimo būdo, naujos kultūros. Paulius aiškina: „[Prigimtinis] žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama. […] Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokyti? O mes turime Kristaus protą.“⁸

Kiekvienoje kartoje turime pranašus, kurie mus veda ir moko, kaip atsiriboti nuo kasdienybės ir „turėti Kristaus protą“. Mūsų dabartinis pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, būtent taip ir daro. Tie, kurie jo klauso ir vadovaujasi jo patarimais, supras, kad atsikrato ribojančių nuostatų ir įgyja Kristaus protą, kai siekia taikos⁹, išlaiko dvasinį pagreitį¹⁰, skiria laiko Viešpačiui¹¹, lanko šventyklą¹², leidžia Dievui nugalėti jų gyvenime¹³, klauso Jo¹⁴, atgailauja¹⁵, ieško ir gauna apreiškimą¹⁶ ir „mąsto celestiališkai“ (kas iš tikrųjų „reiškia mąstyti dvasiškai“)¹⁷. Kai įsitraukiame į išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą, atrandame savęs ir proto naujumą, pažindami ir mylėdami Jėzų Kristų, rūpindamiesi kitų poreikiais, kviesdami visus priimti Jėzaus Kristaus evangeliją ir darbuodamiesi, kad visi Dievo vaikai būtų suvienyti amžinybei.