Tik pagal teisumo principus

Praėjus maždaug mėnesiui po mūsų santuokos, mudu su žmona leidomės į ilgą kelionę automobiliu. Ji vairavo, o aš bandžiau atsipalaiduoti. Sakau bandžiau, nes greitkelis, kuriuo važiavome, garsėjo greičio matuokliais, o tais laikais mano žmona mėgo truputį spustelėti akceleratorių. Aš pasakiau: „Važiuoji per greitai. Sulėtink.“

Mano žmona pagalvojo: „Na, aš jau 10 metų vairuoju, ir niekas, be mano vairavimo instruktoriaus, nenurodinėjo man, kaip vairuoti.“ Todėl ji atsakė: „Kas tau davė teisę sakyti man, kaip vairuoti?“

Tiesą sakant, jos klausimas užklupo mane nepasiruošusį. Taigi, stengdamasis vykdyti savo naująsias vedusio vyro pareigas, pasakiau: „Nežinau, gal todėl, kad esu tavo vyras ir turiu kunigystę.“

Broliai, duodu gerą patarimą: jei kada pakliūsite į panašią situaciją, tai nėra tinkamas atsakymas. Todėl džiaugiuosi galėdamas raportuoti, kad tai buvo pirmoji ir paskutinė tokia mano klaida.

Doktrinoje ir Sandorose aiškinama, kad teisė naudoti kunigystę namuose arba kitur yra tiesiogiai susijusi su mūsų gyvenimo teisumu: „Dangaus galios negali būti nei kontroliuojamos, nei valdomos kitaip, kaip tik pagal teisumo principus.“¹ Toliau sakoma, kad netenkame tos galios, kuomet imame „taikyti kontrolę ar valdžią, ar prievartą [kitų žmonių] sieloms bent kiek neteisiai“².

Toje Raštų ištraukoje sakoma, kad turime vadovauti pagal „teisumo principus“. Tais principais turi vadovautis visi vadovai Bažnyčioje, taip pat ir visi tėvai bei motinos savo namuose.³ Mes netenkame teisės į Viešpaties Dvasią ir į gautą iš Dievo įgaliojimą, kada neteisingai taikome kontrolę kitam asmeniui.⁴ Galime pagalvoti, kad tokie metodai „kontroliuojamajam“ bus į naudą. Tačiau, vos tik bandome ką nors, kas pats gali ir turėtų naudotis moraline laisve, priversti elgtis teisiai, patys elgiamės neteisiai. Kada būtina nustatyti ribas kitam asmeniui, jas visuomet reikėtų nustatyti su meilės kupinu kantrumu ir pamokant amžinųjų principų.

Mes tiesiog negalime versti kitų elgtis teisingai. Raštuose aiškiai nurodoma, kad tai ne Dievo metodas. Prievarta skatina pasipiktinimą. Ji rodo nepasitikėjimą ir verčia žmones jaustis, kad jie nekompetentingi. Galimybės mokytis prarandamos, kai kontroliuojantieji išdidžiai mano, kad žino visus teisingus atsakymus tiems žmonėms. Raštuose sakoma, kad „tai prigimtis ir polinkis beveik visų žmonių“ naudoti tokį neteisų viešpatavimą⁵, todėl turėtume žinoti, kad į tuos spąstus yra lengva pakliūti. Moterys taip pat gali naudoti neteisų viešpatavimą, nors Raštuose ši problema ypatingai priskiriama vyrams.

Neteisų viešpatavimą dažnai lydi nuolatinė kritika ir pritarimo ar meilės stygius. Tą įtaką patiriantieji jaučia, kad niekada negali įtikti tokiems vadovams ar gimdytojams ir kad jiems niekada nesiseks. Išmintingi gimdytojai turi nustatyti, kada vaikai yra pasiruošę naudotis teise rinktis, priimant sprendimus konkrečiose gyvenimo srityse. Bet jeigu gimdytojai nusitveria visos sprendimų priėmimo teisės ir laiko tai savo „privilegija“, jie stipriai riboja savo vaikų augimą ir vystymąsi.

Mūsų vaikai kada nors paliks mūsų namus. Jeigu laukiame, kol jie išeis iš namų, kad galėtume į jų rankas perduoti teisės rinktis vadeles, mes per ilgai delsiame. Jie staiga neišsiugdys sugebėjimo priimti išmintingus sprendimus, jeigu dar būdami namuose niekada negalėjo laisvai priimti svarbių sprendimų. Tokie vaikai dažnai arba sukyla prieš prievartą, arba būna suluošinti, negalėdami patys priimti sprendimų.

Išmintingi gimdytojai paruošia savo vaikus apsieiti be jų. Jie parūpina progų augti, kada vaikai dvasiškai subręsta tinkamai pasinaudoti savo teise rinktis. O taip, tai reiškia, kad vaikai kartais klys ir iš to mokysis.

Mūsų šeima patyrė išgyvenimą, kuris pamokė mus, kaip padėti vaikams išsiugdyti sugebėjimą rinktis. Mūsų duktė Merė vaikystėje buvo pagrindinė futbolo žaidėja. Vienais metais jos komanda pateko į finalą ir, kaip galite atspėti, tos rungtynės turėjo vykti sekmadienį. Būdama paauglė Merė daug metų buvo mokoma, kad Šabo diena – tai poilsio ir dvasinio atsinaujinimo, o ne pramogų diena. Bet ji vistiek iš savo trenerių, komandos draugių, o taip pat ir noro jų neapvilti jautė spaudimą žaisti.

Ji paklausė mūsų, ką turėtų daryti. Mums su žmona būtų buvę nesunku tai nuspręsti už ją. Tačiau, po pamaldaus apmąstymo nutarėme, kad šioje situacijoje mūsų dukra pasiruošusi prisiimti dvasinę atsakomybę už savo sprendimą. Mes kartu su Mere perskaitėme kai kurias Raštų ištraukas ir paskatinome ją melstis ir pagalvoti apie tai.

Po kelių dienų ji pranešė savo sprendimą. Ji žais rungtynėse sekmadienį. Ką dabar turėjome daryti? Toliau pasitarę ir gavę Dvasios patvirtinimą, padarėme, kaip buvome pažadėję, ir leidome jai daryti tai, ką ji pasirinko. Po rungtynių pabaigos Merė lėtai priėjo prie savo laukiančios mamos. Ji pasakė: „Ak, mama, jaučiausi siaubingai. Niekada daugiau nenoriu taip jaustis. Daugiau Šabo dieną niekada nežaisiu jokiose rungtynėse.“ Ir ji daugiau nežaidė sekmadieniais.

Merė dabar jau buvo įsisavinusi Šabo šventimo principą. Jeigu būtume ją privertę nežaisti rungtynėse, būtume atėmę iš jos Dvasios lydimą brangų ir galingą pamokantį išgyvenimą.

Kaip matote, siekiant padėti vaikams tinkamai naudoti laisvę rinktis, reikia mokyti juos, kaip melstis ir gauti atsakymus į savo maldas. Taip pat turi būti mokoma apie paklusnumo vertę ir prasmę, o taip pat kitų pagrindinių Evangelijos principų.⁶

Auklėdami savo vaikus nusprendėme, kad svarbiausias mūsų tikslas bus padėti mūsų vaikams sukurti jų pačių ryšį su dangumi. Žinojome, kad galiausiai jiems reiks pasikliauti Viešpačiu, o ne mumis. Brigamas Jangas sakė: „Jeigu turėčiau suskirstyti visas iš žmonių reikalaujamas pareigas, …į pirmą vietą pastatyčiau pareigą ieškoti Viešpaties mūsų Dievo, kol atsiveria bendravimo tarp dangaus ir žemės ryšys – tarp Dievo ir mūsų sielų.“ ⁷

Merė buvo gavusi atsakymus į savo maldas kitose ankstesnėse situacijose, ir todėl mes tikėjome, kad mūsų dukra savo gyvenime kurs tą bendravimo su dangumi ryšį. Taip ji iš savo patyrimo pasimokė kažko gero ir buvo pasiruošusi teisingiau pasirinkti ateityje. Be ryšio su Dvasia tiek vaikai, tiek gimdytojai galėtų pateisinti bet kokius netinkamus sprendimus, remdamiesi savo teise rinktis. Raštuose pažadama, kad „tie, kurie yra išmintingi… ir pasitelkė Šventąją Dvasią savo vadovu, [nebus] apgauti“⁸.

Kitas tragiškas neteisaus viešpatavimo šalutinis poveikis gali būti pasitikėjimo Dievo meile praradimas. Pažinojau žmones, kurie buvo pavaldūs reikliems ir kontroliuojanties vadovams ir gimdytojams, ir jiems buvo sunku jausti pačią jų Dangiškojo Tėvo meilę, kuri palaikytų juos ir skatintų eiti teisumo keliu.

Jeigu tiems, už kuriuos atsakome, ruošiamės padėti sudaryti labai svarbų ryšį su dangumi, turime būti tokie gimdytojai ir vadovai, kokie apibūdinami Doktrinos ir Sandorų 121 skyriuje. Turime veikti „tik įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu ir neveidmainiška meile“⁹. Prezidentas Henris B. Airingas sakė: „Jauniems žmonėms labiausiai padėsime…, leisdami jiems pajusti mūsų įsitikinimą, kad jie yra kelyje namo pas Dievą ir kad jie gali tą kelią įveikti.“¹⁰

Kalbant apie principus, kuriais turėtume vadovautis Bažnyčioje ir namuose, leiskite man užbaigti pavyzdžiu iš prezidento Tomo S. Monsono biografijos. Anė Dib, Monsonų dukra, sako, kad iki šios dienos, jai pasirodžius prie gimtųjų namų paradinių durų, jos tėvas sako: „O, tik pažiūrėkite kas čia. Argi galime nesidžiaugti, ir argi ji ne gražuolė?“ Toliau ji sako: „Mano tėvai visada man pasako komplimentą; nesvarbu, kaip atrodau, ar ką darau. […] Kada ateinu aplankyti savo tėvų, žinau, kad esu mylima, esu giriama, esu laukiama, esu namuose.“¹¹

Broliai ir seserys, toks yra Viešpaties metodas. Netgi jeigu praeityje su jumis buvo netinkamai elgiamasi, žinau, kad Viešpats nori, kad ateitumėte pas Jį.¹²Visi yra mylimi. Visi yra laukiami. Jėzaus Kristaus vardu, amen.