Idant nuklydę būtų rasti

Broliai ir seserys, pasak Raštų, Liahona buvo apvalus kruopštaus darbo rutulys. Jame buvo dvi rodyklės, ir viena iš jų rodė kelią, kuriuo tėvo Lehio šeima turėjo eiti tyruose (1 Nefio 16:10).

Manau, žinau, kodėl Lehis, pirmą kartą pamatęs ją, buvo didžiai nustebęs, nes prisimenu savo reakciją, kai pirmą kartą išvydau GPS sistemą. Mano manymu, tai šių dienų „kruopštaus darbo“ prietaisas. Iš tiesų man sunku net įsivaizduoti, kaip šis mažas įrenginys mano telefone gali tiksliai parodyti, kur aš esu, ir tiksliai nurodyti, kaip patekti ten, kur noriu.

Tiek mano žmonai Barbarai, tiek man GPS sistema yra palaiminimas. Barbarai nebereikia prašyti, kad sustočiau ir pasiteiraučiau kelio; o man tai reiškia, kad esu teisus, sakydamas: „Man nereikia klausti. Tiksliai žinau, kur keliauju.“

Broliai ir seserys, mes galime naudotis žymiai puikesne priemone nei geriausia GPS sistema. Kiekvienas tam tikru metu, tam tikra prasme pametame kelią. Sekdami Šventosios Dvasios nurodymais galime saugiai grįžti į teisingą kelią ir dėl apmokančiosios Gelbėtojo aukos galime grįžti namo.

Nuklysta tiek bendrijos, tiek pavieniai žmonės. Gyvename dienomis, kai didžioji šio pasaulio dalis pametė kelią, tai itin dažnai tinka kalbant apie šeimos vertę ir pirmumą.

Prieš šimtmetį prezidentas Džozefas F. Smitas laimę siejo su šeima ir ragino mus susitelkti į ją. Jis sakė: „Tikros laimės negali būti be namų. […] Laimės nebūna be tarnavimo, nėra didesnės tarnystės nei ta, kuri namus paverčia dieviška institucija ir kuri remia bei puoselėja šeimyninį gyvenimą. […] Kaip tik namus reikia performuoti.“ (Teachings of Presidents of the Church: Joseph F. Smith [1998], p. 382, 384.)

Tai mūsų namus ir šeimas reikia performuoti šioje vis labiau materialėjančioje ir pasaulietiškėjančioje visuomenėje. Auganti nepagarba santuokai čia, Jungtinėse valstijose, tikrai stebina. Šių metų pradžioje New York Times pranešė, kad „netekėjusioms moterims tenkantis gimusių vaikų skaičius pasiekė naują rekordą: daugiau nei pusė Amerikos moterų iki 30-ies metų amžiaus gimdo nesusituokusios“ (Jason DeParle ir Sabrina Tavernise, „Unwed Mothers Now a Majority Before Age of 30“, New York Times, Feb. 18, 2012, A1).

Taip pat žinome, kad beveik pusė porų, susituokusių Jungtinėse valstijose, išsiskiria. Netgi tie, kurie lieka susituokę, dažnai nuklysta nuo kelio, leisdami kitiems dalykams kenkti šeimos santykiams.

Nerimą kelia ir tai, jog vis didėja skirtumas tarp turtingų ir vargšų, tarp tų, kurie stengiasi išlaikyti šeimos vertybę bei įsipareigojimus, ir tų, kurie tai apleido. Statistiniai duomenys rodo, kad tie, kurie mažiau išsilavinę ir uždirba mažiau, rečiau tuokiasi ir eina į bažnyčią, dažniau nusikalsta ir susilaukia nesantuokinių vaikų. Tokia mada kelia nerimą visame pasaulyje. (Žr. W. Bradford Wilcox ir kiti, „No Money, No Honey, No Church: The Deinstitutionalization of Religious Life among the White Working Class“, kurį galima rasti www.virginia.edu/marriageproject/pdfs/Religion_WorkingPaper.pdf.)

Priešingai, nei daugelis mano, klestėjimas ir išsilavinimas yra susiję su tikimybe, kad bus kuriamos tradicinės šeimos ir puoselėjamos vertybės.

Tikrasis klausimas, žinoma, yra apie priežastį ir pasekmę. Ar kai kurie mūsų visuomenės sluoksniai turi stipresnes vertybes ir šeimas dėl to, kad yra labiau išsilavinę ir pasiturintys; o gal jie labiau išsilavinę ir pasiturintys dėl to, kad vadovaujasi vertybėmis ir turi stiprias šeimas? Šioje pasaulinėje Bažnyčioje žinome, kad teisingas pastarasis variantas. Kai žmonės kuria šeimas ir įsipareigoja sugražintosios Evangelijos principams, pagerėja tiek jų dvasinė, tiek materialioji būklė.

Žinoma, kad visuomenė iš esmės stiprėja tada, kai stiprėja šeima. Įsipareigojimai šeimai ir vertybėms yra pagrindinės priežastys. Beveik visa kita yra pasekmės. Kai poros susituokia ir sutuoktiniai vienas kitam įsipareigoja, tikimybė, kad jų ekonominė padėtis sustiprės, tikrai išauga. Kai vaikai gimsta santuokoje ir turi tiek mamą, tiek tėtį, labai išauga jų galimybės ir tikimybė, kad pasieks profesinių aukštumų. Kai šeimos drauge dirba ir ilsisi, apylinkės ir bendruomenės klesti, ekonominė padėtis gerėja, o valstybei mažėja poreikis išlaidauti tiesiant pagalbos ranką.

Taigi, blogoji naujiena yra ta, kad šeimos irimas sukelia daugybę socialinių ir ekonominių problemų. Tačiau geroji naujiena yra ta, kad, kaip ir visų priežasčių bei pasekmių, šių problemų galima išvengti, jei pakeisime tai, kas jas sukelia. Blogį galima pašalinti, jei gyvensime laikydamiesi teisingų principų ir vertybių. Broliai ir seserys, svarbiausia mūsų gyvenimo priežastis yra mūsų šeima. Jei pasišvęsime šeimai, pagerinsime visas kitas savo gyvenimo sritis ir tapsime pavyzdžiu ir švyturiu visiems pasaulio žmonėms, tiek kaip žmonės, tiek kaip bažnyčia.

Tačiau tai nėra lengva visuomenėje, kurios širdžių troškimai tokie įvairūs, ir atrodo, kad visa planeta nepaliaujamai juda ir kinta dar neregėtu greičiu. Niekas nelieka ilgai nepakitę. Manieros, mados, norų, korektiško elgesio, netgi gėrio ir blogio sampratos keičiasi. Kaip pranašas Izaijas ir pranašavo, pikta vadinama geru, o gera piktu (žr. Izaijo 5:20).

Skirtumas tarp gėrio ir blogio vis labiau ryškėja, blogis tampa vis apgaulingesnis bei patrauklesnis ir traukia prie savęs tarsi koks tamsos magnetas; tuo tarpu tiesos ir šviesos Evangelija traukia kilnius doros širdies žmones siekti to, kas tyra ir gera.

Galbūt nesame gausūs, tačiau būdami šios Bažnyčios nariai, galime šiuos skirtumus sumažinti. Žinome, kokia galinga yra krisčioniška tarnystė, kuri suvienija Dievo vaikus, nepriklausomai nuo dvasinės ar ekonominės jų padėties. Prieš metus Pirmoji Prezidentūra kvietė mus paskirti vieną dieną tarnavimui ir taip paminėti 75-ąsias gerovės programos, padedančios žmonėms tapti savarankiškesniems, metines. Mūsų nariai visame pasaulyje tam skyrė milijonus valandų.

Bažnyčia yra užuovėja šioje siautulingoje jūroje, inkaras šio meto neramumų vandenyse, kupinuose permainų ir nesutarimų, ir švyturys tiems, kurie vertina teisumą ir jo siekia. Ši Bažnyčia yra Viešpaties įrankis, padedantis Dievo vaikus visame pasaulyje atvesti Jo Evangelijos prieglobstin.

Elijo dvasia, kuri yra beribė, taip pat yra galinga jėga, veikianti Viešpaties darbe Jo vaikų amžinajai lemčiai įgyvendinti. Malachijo žodžiais tariant, Šventoji Dvasia atveria „tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams“ (Malachijo 3:24 arba 4:6).

Bažnyčia yra širdžių atvėrimo pavyzdys ir gėrio pasaulyje skatintoja. Tarp Bažnyčios narių, susituokusių šventykloje ir reguliariai lankančių sekmadieninius susirinkimus, skyrybų procentas yra mažesnis už pasaulio; šeimos yra tvirtesnės ir palaiko artimesnius ryšius. Mūsų šeimų narių sveikata yra stipresnė, ir mes gyvename keleriais metais ilgiau nei daugelis gyventojų. Mes aukojame daugiau finansinių išteklių, daugiau tarnaujame per capita (lot. „kiekvienam“) stokojančiam, be to esame labiau linkę siekti aukštojo išsilavinimo. Šiuos dalykus vardinu ne girdamasis, o liudydamas, kad gyventi yra geriau (ir džiaugsmingiau), kai širdis atgręžta į šeimą ir kai šeima gyvena Kristaus Evangelijos šviesoje.

Ką galėtume daryti, idant nenuklystume? Visų pirma, siūlau sudėlioti prioritetus.. Tegul tai, ką darote už namų ribų, priklauso nuo to ir remia tai, kas vyksta jūsų namuose. Atminkite prezidento Haroldo B. Ly patarimą, kad „pats svarbiausias […] darbas, kurį kada nors atliksite, bus darbas jūsų namuose“ (Teachings of Presidents of the Church: Harold B. Lee [2000], 134) ir auksinius prezidento Deivido O. Makėjaus žodžius: „Jokia kita sėkmė neatlygins nesėkmės namuose.“ (citata iš J. E. McCulloch, Home: The Savior of Civilization [1924 m.], p. 42; Conference Report, Apr. 1935, p. 116).

Sutvarkykite savo gyvenimą taip, kad skirtumėte laiko maldai, Raštams ir šeimos veiklai. Skirkite savo vaikams namuose pareigų, kurios išmokytų juos dirbti. Mokykite juos, kad gyvendami pagal Evangeliją jie bus apsaugoti nuo internete, žiniasklaidoje ir video žaidimuose esančių nepadorumo, paleistuvystės ir prievartos. Jie nenuklys ir atėjus laikui bus pasiruošę priimti jiems patikėtas atsakomybes.

Antra, turime viską daryti tinkama tvarka! Pirma santuoka, po to šeima ir vaikai. Pernelyg daug žmonių pasaulyje pamiršo šią deramą tvarką ir mano galį ją pakeisti arba panaikinti. Tikėjimu įveikite visas savo baimes. Pasikliaukite Dievo galia ir leiskitės vedami.

Jūs, kurie dar nesusituokę, atidžiai ieškokite amžinojo porininko ar amžinosios porininkės. Vaikinai, atminkite dar kai ką, ką sakė prezidentas Džozefas F. Smitas: „Viengungiškas gyvenimas […] paviršutiniškai mąstančiam žmogui gali pasirodyti labai patrauklus, nes [taip] gyvenant yra mažiausiai įsipareigojama. […] Tikrieji kaltininkai yra vaikinai. Teisindamiesi savo jaunyste, jie vengia pareigos ir atsakomybės. […] Seserys yra aukos [… ir] galėdamos jos ištekėtų ir džiugiai priimtų šeimyninio gyvenimo atsakomybes.“ (Gospel Doctrine, 5th ed. [1939], p. 281.)

Jums merginos, taip pat patariu nepamiršti šios atsakomybės. Jokia karjera jums nesuteiks tokio pasitenkinimo kaip šeimos auginimas. Sulaukusios mano amžiaus tai suprasite dar geriau.

Trečia, jūs vyrai ir žmonos, santuokoje turėtumėte būti lygūs partneriai. Dažnai skaitykite pareiškimą apie šeimą, gilinkitės į jį ir juo vadovaukitės. Venkite bet kokio neteisaus viešpatavimo. Mes nesame savo sutuoktinių ar vaikų savininkai; Dievas yra mūsų visų Tėvas ir, idant padėtų mums tapti panašesniems į Jį, suteikė mums privilegiją patiems turėti šeimą, kuri visų pirma buvo Jo. Būdami Jo vaikai turėtume namuose mokytis mylėti Dievą ir suprasti, kad prireikus galime prašyti Jo pagalbos. Visi, tiek susituokę, tiek nesusituokę, gali būti laimingi savo šeimoje ir būti jai parama.

Ir dar, naudokitės Bažnyčios ištekliais šeimoms. Šeimoms, auginančioms vaikus, gali padėti apylinkė. Remkite kunigystės bei pagalbinių organizacijų vadovus, dirbkite kartu su jais ir naudokitės visomis Bažnyčioje esančiomis programomis jaunimui bei šeimoms. Prisiminkite dar vieną vertingą prezidento Ly įžvalgą, kad Bažnyčia – tai amžinosios šeimos kūrimo pastoliai (žr. Teachings of Presidents of the Church: Harold B. Lee [2000], p. 148).

Dabar, jei asmeniškai arba visa šeima nuklydote nuo kelio, jums tereikia pritaikyti Gelbėtojo mokymus, esančius Luko 15-ame skyriuje, ir pakeisti kryptį. Šiame skyriuje Gelbėtojas pasakoja apie piemenį, stropiai ieškojusį savo nuklydusios avies, apie moterį, ieškojusią pamestos monetos, ir apie džiaugsmingai sutiktą namo grįžusį sūnų pražuvėlį. Kodėl Jėzus mokė šiais palyginimais? Jis norėjo, kad žinotume, jog nė vienas nebūsime tiek nuklydę, kad nebegalėtume rasti kelio atgal per Jo Apmokėjimą ir remdamiesi Jo mokymais.

Kai stengsitės gyventi pagal Kristaus Evangeliją ir doktriną, Šventoji Dvasia ves jus ir jūsų šeimą. Turėsite dvasinę GPS sistemą, visuomet nurodysiančią jums, kur esate ir kur keliaujate. Liudiju jums, kad prisikėlęs žmonijos Išpirkėjas mus visus myli, Jis pažadėjo, kad jei seksime Juo, Jis mus saugiai parves Dangiškojo Tėvo akivaizdon. Apie tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.