Tėvai – svarbiausi vaikų Evangelijos mokytojai

Benas Karsonas apie save sakė: „Buvau blogiausias mokinys tarp visų penktokų.“ Vieną dieną Benas laikė matematikos kontrolinį testą iš 30 užduočių. Už jo sėdėjęs mokinys testą ištaisė ir grąžino atgal. Mokytoja, ponia Viljamson, pradėjo vardinti mokinių vardus ir klausti, kiek taškų jie surinko. Galiausiai atėjo Beno eilė. Susigėdęs jis išlemeno atsakymą. Ponia Viljamson pamaniusi, kad jis pasakė devynis, atsakė, kad Benui surinkti 9 taškus iš 30 buvo puikus pasiekimas. Tada už Beno sėdėjęs mokinys sušuko: „Ne devynis!… Jis teisingai neatsakė… nė vieno.“ Benas sakė, jog tada norėjo prasmegti skradžiai.

Tuo pat metu Beno mama Sonia kovojo su savo rūpesčiais. Ji buvo iš 24 vaikų šeimos, baigusi tik tris klases ir nemokėjo skaityti. Ji ištekėjo būdama 13 metų, išsiskyrė, turėjo du sūnus, kuriuos augino Detroito varguomenės kvartale. Nepaisant to ji buvo labai savarankiška ir tvirtai įsitikinusi, kad Dievas padės jai ir jos sūnums, jei tik jie padarys savąją dalį.

Vieną dieną jos ir sūnų gyvenime atėjo metas keistis. Ji pastebėjo, kad sėkmingi žmonės, kurių namus ji valydavo, turi bibliotekas – jie skaitė. Grįžusi iš darbo ji išjungė televizorių, kurį žiūrėjo Benas su broliu. Ji tiesiog pasakė: „Vaikinai, jūs per daug žiūrite televizorių. Nuo šiol galite žiūrėti tris laidas per savaitę. Laisvu laiku eisite į biblioteką, per savaitę perskaitysite po dvi knygas ir man atsiskaitysite.

Berniukai buvo sukrėsti. Benas sakė, kad iki tol nebuvo perskaitęs nė vienos knygos, jei to nereikalavo mokykloje. Jie protestavo, skundėsi, ginčijosi, bet nieko tuo nepasiekė. Benas pasakojo: „Ji paskelbė įstatymą. Ta taisyklė man nepatiko, bet jos ryžtas matyti mus tobulėjančius pakeitė mano gyvenimą.“

Ir koks tai buvo pokytis! Septintoje klasėje jis jau buvo tarp geriausiųjų. Jis studijavo Jeilio universitete ir gavo stipendiją, po to Džounso Hopkinso medicinos mokykloje, kurioje būdamas 33 metų tapo vaikų neurochirurgijos skyriaus vadovu ir pasaulinio garso chirurgu. Dėl ko taip atsitiko? Daugiausiai dėl motinos, kuri, neturėdama daugelio gyvenimo privalumų, išaukštino savo, kaip gimdytojos, pašaukimą.¹

Raštai kalba apie tėvų vaidmenį – jų pareigą mokyti savo vaikus „suprasti doktrin[ą] apie atgailą, tikėjimą Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi, krikštą ir Šventosios Dvasios dovaną“ (DS 68:25).

Mes, tėvai, savo vaikams turime būti svarbiausi Evangelijos mokytojai ir pavyzdžiai – ne vyskupas, sekmadieninė mokykla, Merginų ar Vaikinų organizacijos, o tėvai. Būdami svarbiausi Evangelijos mokytojai galime mokyti juos apie Apmokėjimo galią ir realumą, apie jų tapatybę ir dievišką lemtį, ir tai darydami suteikti jiems uolos pagrindą tolesniam gyvenimui. Galiausiai namai – tai ideali aplinka mokyti Jėzaus Kristaus Evangelijos.

Maždaug prieš metus vykdžiau pavedimą Beirute, Libane. Būdamas ten sužinojau apie dvylikametę mergaitę, vardu Sara. Jos tėvai ir kiti du vyresni jų vaikai atsivertė Rumunijoje, bet kai Sarai buvo vos 7, jiems teko grįžti į tėvynę. Tėvynėje nebuvo Bažnyčios, jokių suformuotų padalinių, jokios sekmadieninės mokyklos ar Merginų organizacijos programos. Po penkerių metų ši šeima sužinojo apie skyrių Beirute ir prieš pat mano atvykimą pasiuntė 12-metę Sarą su vyresniais vaikais krikštytis. Būdamas ten pravedžiau dvasinę valandėlę apie išgelbėjimo planą. Sara nuolat kėlė ranką ir atsakinėjo į klausimus.

Po susirinkimo, žinodamas, kad ji beveik neturėjo sąlyčio su Bažnyčia, priėjau prie jos ir paklausiau: „Sara, iš kur žinojai atsakymus į tuos klausimus?“ Ji iškart atsakė: „Mama išmokė mane.“ Jų bendruomenėje nebuvo Bažnyčios, bet jų namuose buvo Evangelija. Jos mama buvo svarbiausia Evangelijos mokytoja.

Juk Enosas sakė: „Žodžiai, kuriuos dažnai girdėjau savo tėvą kalbant apie amžinąjį gyvenimą ir šventųjų džiaugsmą, giliai įsismelkė į mano širdį“ (Enoso 1:3). Nekyla klausimas, kas buvo svarbiausias Enoso Evangelijos mokytojas.

Pamenu savo tėvą, įsitaisiusį prieš židinį, skaitantį Raštus ir kitas geras knygas – aš taip pat įsitaisydavau šalia. Pamenu kišenėje jo laikomas korteles su Raštų ir Šekspyro kūrinių ištraukomis ir naujais žodžiais, kuriuos jis stengėsi įsiminti ir kurių mokėsi. Pamenu klausimus apie Evangeliją prie vakarienės stalo ir jų aptarimus. Pamenu, kaip dažnai tėvas pasiimdavo mane lankyti pagyvenusių žmonių – kaip sustodavome nupirkti vienam ledų, kitam vakarienės su vištiena, arba kaip jis atsisveikindavo ir spausdamas ranką perduodavo šiek tiek pinigų. Pamenu, kaip gerai jaučiausi ir troškau būti panašus į jį.

Pamenu savo mamą, maždaug 90 metų, gaminančią mūsų virtuvėlėje ir išeinančią su maisto padėklu. Paklausiau jos, kur ji eina. Ji atsakė: „Ai, nešu šiek tiek maisto senukams.“ Pagalvojau: „Mama, tu taip pat esi senutė.“ Niekada negalėsiu tinkamai atsidėkoti savo tėvams, kurie buvo svarbiausi mano Evangelijos mokytojai.

Vienas prasmingiausių darbų, kuriuos mes, tėvai, galime padaryti, – tai mokyti savo vaikus apie maldos galią, ne vien apie maldos rutiną. Kai man buvo maždaug 17 metų, klūpėjau prie lovos, sakydamas vakaro maldą. Nežinojau, kad tarpduryje stovi mama. Kai baigiau, ji tarė: „Tedai, ar prašai Viešpaties padėti tau susirasti gerą žmoną?“

Jos klausimas užklupo mane visiškai netikėtai. Tai buvo mažiausiai mane jaudinęs dalykas. Mąsčiau apie krepšinį ir mokyklą. Taigi atsakiau ne, o ji tarė: „Turėtum tai daryti, sūnau; tai bus svarbiausias kada nors tavo priimtas sprendimas.“ Tie žodžiai prasiskverbė giliai į mano širdį, taigi kitus šešerius metus meldžiau, kad Dievas padėtų man susirasti gerą žmoną. Ir, oi, kaip Jis atsakė į šią maldą!

Mes, tėvai, galime mokyti savo vaikus melstis dėl amžinas pasekmes turinčių dalykų – melsti jėgų būti moraliai švariems iššūkių pilname pasaulyje, būti paklusniems ir turėti drąsos ginti tiesą.

Neabejotinai dauguma mūsų jaunuolių meldžiasi vakare, bet, ko gero, daugeliui iš jų nepavyksta įprasti asmeniškai melstis ryte. Mes, tėvai, kaip jų svarbiausi Evangelijos mokytojai, galime tai ištaisyti. Kuris Mormono Knygos laikų tėvas leistų savo sūnums žygiuoti į mūšį be krūtinšarvio, skydo ir kardo, saugančių juos nuo potencialiai mirtinų priešo kirčių? Bet kiek daug mūsų leidžia savo vaikams kiekvieną rytą išžygiuoti pro namų duris į pavojingiausią iš visų mūšio laukų susidurti su Šėtonu ir gausybe jo pagundų be dvasinio krūtinšarvio, skydo ir kardo, kuriuos suteikia sauganti maldos galia? Viešpats sakė: „Visada melskis […] kad galėtum nugalėti Šėtoną“ (DS 10:5). Mes, tėvai, galime padėti savo vaikams išsiugdyti rytinės maldos įprotį ir galią.

Taip pat galime mokyti savo vaikus išmintingai išnaudoti turimą laiką. Kartais, kaip Sonia Karson, turėsime įsikišti su meile, bet tvirtai apribodami mūsų vaikų naudojimosi televizoriumi ir kitais elektroniniais prietaisais, kurie dažniausiai užvaldo jų gyvenimus, laiką. Galime jiems padėti savo laiką naudoti našesniems, į Evangeliją orientuotiems užsiėmimams. Galbūt iš pradžių bus šioks toks pasipriešinimas, skundai, bet kaip ir Sonia Karson, mes turime turėti viziją ir valios jos laikytis. Vieną dieną mūsų vaikai supras, ką padarėme, ir liks dėkingi. Jei ne mes, tai kas tai padarys?

Visi galime savęs paklausti: ar savo vaikams skiriame geriausias dvasines, protines ir kūrybines pastangas, ar jiems lieka mūsų laiko ir talentų likučiai po to, kai viską atidavėme savo bažnytiniams pašaukimams ir profesiniams siekiams? Nežinau, ar būsimajame gyvenime išliks tokie titulai, kaip vyskupas ar Paramos bendrijos prezidentė, bet žinau, kad vyro ir žmonos, tėvo ir motinos titulai išliks ir bus gerbiami pasauliuose be pabaigos. Tai viena iš priežasčių, kodėl taip svarbu čia, žemėje, gerbti mūsų, kaip tėvų, atsakomybes, kad galėtume pasiruošti toms dar didesnėms, bet panašioms atsakomybėms būsimajame gyvenime.

Mes, tėvai, galime to imtis būdami tikri, kad Dievas niekada mūsų nepaliks vienų. Dievas neduoda mums atsakomybių nepasiūlęs dieviškos pagalbos – galiu apie tai paliudyti. Atlikdami tėvų pareigas ir bendradarbiaudami su Dievu tapkime svarbiausiais Evangelijos mokytojais ir pavyzdžiais savo vaikams, meldžiu to Jėzaus Kristaus vardu, amen.