Pasiruošusios taip, kaip niekada anksčiau

Kai mūsų jauniausia duktė grįžo po pirmos dienos mokykloje, paklausiau: “Kaip sekėsi?“

Ji atsakė: „Gerai.“

Tačiau kitą rytą, kai pažadinau ją, kad ruoštųsi eiti į mokyklą, ji sukryžiavo rankas ir griežtai atrėžė: „Aš jau buvau mokykloje!“ Matyt neparuošiau jos arba neišaiškinau, kad mokyklos lankymas nėra vienkartinis įvykis, ir kad tikimasi, jog ji lankys mokyklą penkias dienas per savaitę dar daug metų.

Mąstydamos apie paruošimo principą, įsivaizduokime tokį scenarijų. Jūs sėdite šventyklos celestialiniame kambaryje ir pastebite, kaip į jį pagarbiai įvedamos ir išvedamos jaunųjų poros, laukiančios savo santuokos laikui ir visai amžinybei. Nuotaka įeina į celestialinį kambarį įsikibusi į mylimojo ranką. Ji vilki kuklią, bet gražią šventyklos suknelę, o jos veide švyti rami, taikinga ir šilta šypsena. Jo išvaizda graži, bet neblaškanti. Ji atsisėda, apsidairo ir staiga ją užlieja jausmai. Atrodo, kad ji susigraudina dėl nuostabos ir pagarbos vietai, kurioje lankosi, ir dėl šventos apeigos, laukiančios jos ir jos gyvenimo meilės. Jos laikysena tarsi byloja: „Esu be galo dėkinga, kad šiandien galiu būti Viešpaties namuose, pasiruošusi pradėti amžiną kelionę su mylimu amžinuoju bendražygiu!“ Regis, kad ji pasiruošusi daug daugiau nei tik šiandienos ceremonijai.

Mūsų žavi paauglė anūkė neseniai ant pagalvės paliko man raštelį, kuriame buvo parašyta: „Vos įžengusi į šventyklą, pajuntu joje tvyrančią ramią, meilingą dvasią. […] Žmonės gali lankytis šventykloje, kad gautų įkvėpimą.“¹ Ji sako tiesą. Šventykloje galime gauti įkvėpimą ir apreiškimą, taip pat galime gauti galią iškęsti gyvenimo sunkumus. Tai, ko ji mokosi apie šventyklą nuolat atsinešdama savo mirusių šeimos narių vardus vikarinėms krikšto ir patvirtinimo apeigoms, paruoš ją priimti papildomas šventyklos apeigas, sandoras ir palaimas tiek sau, tiek esantiems kitoje uždangos pusėje.

Vyresnysis M. Raselas Nelsonas mokė: „Kaip Šventyklos paruoštos žmonėms, taip ir žmonėms reikia pasiruošti šventyklai.“²

Vėl skaitydama Mormono Knygoje apie vadą Moronį, prisimenu, kad vienas didžiausių jo pasiekimų buvo kruopštus nefitų paruošimas baisiai lamanitų armijai pasipriešinti. Jis taip gerai paruošė savo žmones, kad skaitome: „Štai, didžiausiai [lamanitų] nuostabai, [nefitai] pasiruošė jiemstokiu būdu, kokio Lehio vaikai niekada nežinojo.“³

Frazė „pasiruošė […] tokiu būdu, kokio Lehio vaikai niekada nežinojo“ patraukė mano dėmesį.

Kaip galime geriau pasiruošti šventiems šventyklos palaiminimams? Viešpats mokė: „Ir dar, aš visame duosiu jums modelį.“⁴ Aptarkime Raštuose pavaizduotą modelį, padėsiantį mums gerai pasiruošti. Moronio pasiruošimas priešams pareikalavo pastovaus ir nuoširdaus stropumo, to paties pareikalaus ir šis modelis.

Manau, man niekada nepabos gražus Gelbėtojo palyginimas apie penkias išmintingas ir penkias paikas mergaites. Nors šis palyginimas moko apie pasiruošimą Antrajam Gelbėtojo atėjimui, jį galime pritaikyti ir pasiruošimui šventyklos palaiminimams, kurie gerai pasiruošusiems prilygsta dvasinei puotai.

Evangelijoje pagal Matą, 25-ame skyriuje skaitome:

„Tada dangaus karalystė bus panaši į dešimt mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio.

Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. […]

Protingosios su žibintais pasiėmė induose alyvos.

Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.

Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“

Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.

Paikosios sakė protingosioms: „Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta.“

Protingosios atsakė: „Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite.“

Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos.

Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: „Viešpatie, viešpatie, atidaryk, čia mes!“

O jis atsakė: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“⁵

Manau, kad visos, o ypač jautrios širdies, užjaučiame paikas merginas. Kai kurios gal net norime pasakyti protingosioms: „Ar negalėtumėt pasidalinti, kad visos būtų laimingos?“ Tačiau susimąstykite. Tai Gelbėtojo pasakojimas, ir tai jis penkias vadina protingomis, o kitas penkias – paikomis.

Apie šį palyginimą galvodamos kaip apie pasiruošimo šventyklai modelį, apsvarstykite mūsų dienų pranašo žodžius, mokančius, kad „dvasinio pasiruošimo alyva negalima dalintis“⁶. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas paaiškino, kodėl penkios protingos mergaitės negalėjo pasidalinti alyva iš savo žibintų su paikomis mergaitėmis: „Sakramento lankymas lašas po lašo, metai iš metų pildo mūsų žibintus alyva. Pasninkas, šeimos malda, namų mokymas, geidulių kontroliavimas, Evangelijos skelbimas, Raštų studijavimas – kiekvienas pasišventimo ir paklusnumo poelgis yra lyg lašelis, pildantis mūsų žibintus. Gerumo darbai, dešimtinės ir atnašų mokėjimas, skaisčios mintys ir veiksmai […] taip pat reikšmingai prisideda prie alyvos, kuria vidurnakty galime papildyti užgesusius žibintus.“⁷

Ar suvokiate šį, lašas po lašo, pasiruošimo modelį, kuris padės mums mąstant, kaip galime būti stropesnės besiruošdamos gauti šventas apeigas sau ir kitiems? Kokius kitus nežymius ir paprastus darbus galime nuveikti, kad savo pasiruošimo žibintus papildytume brangiais dvasinio pasiruošimo lašais?

Vyresnysis Ričardas G. Skotas moko, kad „asmeninis vertumas yra būtinas, norint mėgautis šventyklos palaimomis. […] Vertas charakteris geriausiai suformuojamas iš nuoseklių ir teisingų gyvenimiškų pasirinkimų, paremtų didžiojo Mokytojo mokymais.“⁸ Man patinka žodis nuoseklus. Būti nuosekliam reiškia būti tvirtam, pastoviam ir patikimam. Koks puikus vertumo principo apibūdinimas!

Raštų rodyklė primena: „Tik namai gali prilygti šventyklos šventumui.“⁹ Ar mūsų namai arba butai atitinka šį apibrėžimą? Neseniai mūsų namuose apsilankė žavi mergina iš mūsų apylinkės. Žinodama, kad jos brolis neseniai grįžo iš misijos, paklausiau, ar gera, kad jis vėl namuose. Ji atsakė, kad taip, tačiau retkarčiais jis prašo patylinti muziką. Ji sakė: „Ir tai net nebūna bloga muzika!” Retkarčiais mums derėtų patikrinti, ar mūsų namai yra vieta, kurioje esame pasiruošusios jausti Dvasią. Ruošdamos savo namus tapti vieta, kur jaučiama Dvasia, būsime pasiruošusios Viešpaties namuose pasijausti kaip savo namuose.

Jeigu ruošimės vertai įžengti į šventyklą ir būti ištikimos joje sudarytoms sandoroms, Viešpats palaimins mus „daugybe palaimų“¹⁰. Gera mano draugė Bonė Oskarson neseniai štai taip perfrazavo eilutę sakydama: „Kur daug reikalaujama, žymiai daugiau bus duodama.“¹¹ Visiškai sutinku! Kadangi į šventyklą ateiname priimti amžinas palaimas, neturėtume stebėtis, kad yra iškelti ir aukštesni pasiruošimo joms standartai. Vyresnysis Nelsonas ne kartą mokė: „Kadangi šventykla yra Viešpaties namai, Jis ir nustato priėmimo į juos standartus. Į juos įžengiame kaip Jo viešnios. Šventyklos rekomendacija yra neįkainojama privilegija ir apčiuopiamas paklusnumo Dievui ir Jo pranašams ženklas.“¹²

Geriausi sportininkai ir universitetuose doktorantūroje studijuojantys studentai savo pasiruošimui skiria valandų valandas, ištisas dienas, savaites, mėnesius ir net metus. Kasdieniai pasiruošimo lašeliai jiems būtini, kad pasiektų viršūnę. Taip ir trokštantys pasiruošti išaukštinimui celestialinėje karalystėje turi gyventi pagal aukštesnį paklusnumo standartą, kuris pasiekiamas diena iš dienos, lašas po lašo, laikantis paklusnumo principo.

Jeigu nuosekliai ir stropiai, lašas po lašo pildysime savo dvasinius žibintus, darydamos šiuos nežymius ir paprastus dalykus, turėsime „sutvarkytus ir degančius“¹³ žibintus, kupinus nuostabaus pasiruošimo. Mano žavusis vyras yra kuolo prezidentas. Neseniai jis užsiminė, kad beveik visuomet gali matyti, ar žmogus yra pasiruošęs ir vertas įžengti į šventyklą, nes prašydamas šventyklos rekomendacijos „jis savo šviesa apšviečia kambarį“.

Kirtlando šventyklos pašventinimo maldoje Pranašas Džozefas Smitas paprašė Viešpaties: „Kad visi žmonės, kurie peržengs Viešpaties namų slenkstį, galėtų jausti tavo galią […], kad jie užaugtų tavyje, ir įgytų Šventosios Dvasios pilnatvę, […] ir būtų pasiruošę gauti visa, kas reikalinga.“¹⁴

Meldžiu, kad apsilankymas šventykloje mums būtų daug daugiau nei vienkartinis įvykis. Pasiruoškime vertai, lašas po lašo priimti išgelbėjimo apeigas ir visa širdimi laikytis su jomis susijusių sandorų. Jeigu tai darysime, žinau, kad būsime vertos gauti pažadėtus Šventosios Dvasios pilnatvės palaiminimus bei Viešpaties galią savo namuose ir gyvenimuose. Jėzaus Kristaus vardu, amen.