Apgalvok taką savo kojai

Mano mylimi broliai ir seserys, mane apima nuolankumo jausmas, kai stoviu prieš jus šį rytą. Prašau jūsų tikėjimo ir maldų, kol perteiksiu jums savo žinią.

Kai palikome dvasių pasaulį ir įžengėme į šį dažnai sunkų etapą, vadinamą mirtinguoju gyvenimu, visi mes pradėjome nuostabią ir svarbią kelionę. Svarbiausi mūsų žemiškojo gyvenimo tikslai yra gauti kūną iš mėsos ir kaulų, įgyti patirties, kurią galime gauti tik atsiskyrę nuo savo Dangiškųjų Gimdytojų, ir pamatyti, ar laikysimės įsakymų. Abraomo knygoje, trečiame skyriuje rašoma: „Ir tuo išmėginsime juos, kad pamatytume, ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys.“¹

Ateidami į žemę atsinešėme tą didžią Dievo dovaną – valios laisvę. Tūkstančiais būdų galime naudotis savo privilegija rinktis savo nuožiūra. Čia mes mokomės iš reiklaus mokytojo – asmeninės patirties. Mokomės atskirti gera nuo bloga. Mokomės atskirti tai, kas saldu, nuo to, kas kartu. Sužinome, kad sprendimai nulemia likimą.

Esu tikras, kad išsiskyrėme su Tėvu turėdami didžiulį troškimą sugrįžti pas Jį, idant galėtume įgyti Jo mums numatytą išaukštinimą, kurio patys taip norėjome. Nors esame palikti savarankiškai surasti ir eiti keliu, vedančiu atgal pas Dangiškąjį Tėvą, Jis nepaliko mūsų be vadovavimo ir pamokymų. Jis suteikė mums reikalingus įrankius ir padės mums, kai sieksime Jo pagalbos ir stengsimės daryti viską, ką galime, kad ištvertume iki galo ir pelnytume amžinąjį gyvenimą.

Kaip pagalbinį vadovą turime Dievo ir Jo Sūnaus žodžius, užrašytus Šventuose Raštuose. Turime Dievo pranašų patarimus ir mokymus. O svarbiausia, mums duotas tobulas sektinas pavyzdys – būtent mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pavyzdys – ir mums nurodyta sekti tuo pavyzdžiu. Pats Gelbėtojas sakė: „Ateik ir sek paskui mane!“² „Darbus, kuriuos matėte mane darant, jūs taip pat darykite.“³ Jis uždavė klausimą: „Kokie vyrai jūs turėtumėt būti?“ O tada pats atsakė: „Iš tiesų sakau jums – tokie, kaip aš esu.“⁴ Jis „paženklino kelią ir vedė tenai“.⁵

Žvelgdami į Jėzų kaip į savo pavyzdį ir eidami Jo pėdomis, galime saugiai sugrįžti pas savo Dangiškąjį Tėvą amžinai gyventi su Juo. Pranašas Nefis sakė: „Jei žmogus neištvers iki galo, sekdamas gyvojo Dievo Sūnaus pavyzdžiu, jis negali būti išgelbėtas.“⁶

Viena moteris, kaskart dalindamasi išgyvenimais, kuriuos patyrė lankydamasi Šventojoje Žemėje, šūkteldavo: „Aš vaikščiojau ten, kur vaikščiojo Jėzus!“

Ji buvo vietovėje, kurioje Jėzus gyveno ir mokė. Galbūt ji stovėjo ant uolos, ant kurios kadaise stovėjo Jis, ar žiūrėjo į kalnų virtinę, į kurią kadaise žiūrėjo Jis. Ją jaudino patys patyrimai. Bet fiziškai vaikščioti ten, kur vaikščiojo Jėzus, yra mažiau svarbu, nei vaikščioti taip, kaip Jis vaikščiojo. Kartoti Jo veiksmus ir sekti Jo pavyzdžiu yra kur kas svarbiau, nei bandyti praeiti likučiais tų takų, kuriais Jis vaikščiojo gyvendamas žemėje.

Kai Jėzus pakvietė vieną turtingą žmogų, sakydamas: „Ateik ir sek paskui mane“⁷, Jis norėjo daugiau nei vien tik, kad tas turtingas žmogus sektų paskui jį aukštyn žemyn po aplinkines kalvas ir slėnius.

Mums nereikia vaikščioti Galilėjos pakrantėmis ar Judėjos kalvomis, kad vaikščiotume, kur Jėzus vaikščiojo. Visi galime eiti keliu, kuriuo Jis ėjo, jei Jo žodžiams skambant mūsų ausyse, Jo dvasios kupinomis širdimis, vadovaudamiesi Jo mokymais, pasirenkame sekti Juo savo žemiškoje kelionėje. Tą kelią nušviečia Jo pavyzdys. Jis sakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“⁸

Bandydami eiti tuo keliu, kuriuo ėjo Jėzus, sužinosime, ką Jam reiškė eiti per daugelį tokių pačių iššūkių, su kuriais gyvenime susidursime mes.

Pavyzdžiui, Jėzus ėjo nuvylimo keliu. Nors Jį daug kas nuvylė, vienas graudžiausių atvejų aprašytas Jo raudoje dėl Jeruzalės Jo viešos tarnystės pabaigoje. Izraelio vaikai atmetė Jo pasiūlytą saugančio sparno saugumą. Jam bežiūrint į miestą, kuris netrukus bus paliktas sunaikinimui, Jį apėmė gilus liūdesys. Iš sielvarto Jis sušuko: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“⁹

Jėzus ėjo gundymų keliu. Liuciferis, tas piktasis, sutelkęs visą savo jėgą, visą viliojantį melą, gundė Tą, kuris buvo pasninkavęs 40 dienų ir 40 naktų. Jėzus nepasidavė, Jis atsispyrė visoms pagundoms. Jo atsisveikinimo žodžiai buvo: „Eik šalin, Šėtone!“¹⁰

Jėzus ėjo skausmo keliu. Pagalvokite apie Getsemanę, kur „mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.“¹¹ Ir niekas negali užmiršti Jo kančių ant kankinančio kryžiaus.

Kiekvienas iš mūsų eis nusivylimų keliu – gal dėl prarastos progos, piktnaudžiavimo valdžia, mylimo žmogaus ar savo pasirinkimo. Taip pat kiekvienam teks eiti pagundų keliu. Doktrinos ir Sandorų 29-ame skyriuje rašoma: „Ir būtinai turi būti, kad velnias gundytų žmonių vaikus, – kitaip jie negalėtų veikti savo nuožiūra.“¹²

Taip pat eisime skausmo keliu. Mes, kaip tarnai, negalime tikėtis geresnės dalies nei Mokytojas, kuris paliko žemiškąjį gyvenimą tik po didžiulio skausmo ir kančios.

Nors savo kelyje patirsime nuožmų skausmą, taip pat galime patirti ir didį džiaugsmą.

Su Jėzumi galime eiti paklusnumo keliu. Ne visada tai bus lengva, bet mūsų devizas tebūna Samuelio mums palikti žodžiai: „Tikrai klusnumas geriau už kruviną auką, ir atsidavimas – už avinų taukus.“¹³ Atminkime, kad galutinė nepaklusnumo pasekmė yra nelaisvė ir mirtis, o atpildas už paklusnumą – laisvė ir amžinasis gyvenimas.

Mes, kaip Jėzus, galime eiti tarnavimo keliu. Žmonėms tarnavusio Jėzaus gyvenimas yra tarsi ryškus gerumo prožektorius. Jis grąžindavo stiprybę luošių galūnėms, regėjimą neregių akims, klausą kurčiųjų ausims.

Jėzus vaikščiojo maldos keliu. Kaip reikia melstis, Jis mokė mus nuostabia malda, kurią žinome kaip Viešpaties maldą. Ir kas gi gali pamiršti Jo maldą Getsemanėje: „Tebūna ne mano, bet tavo valia“?¹⁴

Kiti Gelbėtojo duoti nurodymai yra mums lengvai pasiekiami, surašyti Šventuosiuose Raštuose. Savo Kalno pamoksle Jis prisakė mums būti gailestingiems, būti nuolankiems, būti teisiems, būti tyraširdžiams, būti taikdariais. Jis nurodė mums drąsiai ginti savo įsitikinimus, net kai esame išjuokiami ir persekiojami. Jis prašo mus leisti mūsų šviesai šviesti taip, kad kiti matytų ją ir šlovintų mūsų Dangiškąjį Tėvą. Jis moko mus būti moraliai švarius tiek mintimis, tiek poelgiais. Jis sako mums, kad kur kas svarbiau krauti lobį danguje nei žemėje.¹⁵

Jo palyginimai moko su galia ir įgaliojimu. Pasakojime apie gerąjį samarietį Jis moko mus mylėti ir tarnauti savo artimui.¹⁶ Palyginime apie talentus Jis moko mus ugdyti save ir siekti tobulumo.¹⁷ Palyginimu apie prapuolusią avį, Jis moko mus eiti gelbėti tuos, kurie nuklydo nuo kelio ir pasiklydo.¹⁸

Jei Kristų stengiamės laikyti savo gyvenimo šerdimi tyrinėdami Jo žodžius, gyvendami pagal Jo mokymus ir eidami Jo keliu, mums galioja Jo pažadas dalintis su mumis amžinuoju gyvenimu, kurį Jis pelnė savo mirtimi. Tai yra pats aukščiausias tikslas, dėl kurio turėtume pasirinkti priimti Jo drausminimą, tapti Jo mokiniais ir dirbti Jo darbą visą savo gyvenimą. Niekas, joks kitas mūsų pasirinkimas, negali mūsų padaryti tokių, kaip gali Jis.

Kai galvoju apie tuos, kurie tikrai stengėsi sekti Gelbėtojo pavyzdžiu, ir kurie ėjo Jo keliu, mano galvoje tuoj iškyla Gustavo ir Margaret Vakerių – dviejų panašiausių į Kristų žmonių, kokius tik pažinojau, – vardai. Jie buvo vokiečiai, imigravę į rytų Kanadą. Sutikau juos tarnaudamas ten misijos prezidentu. Brolis Vakeris pragyvenimą užsidirbdavo kaip kirpėjas. Nors jų ištekliai buvo riboti, jie dalinosi viskuo, ką turėjo. Jie nebuvo palaiminti vaikais, bet vaišindavo visus, kurie tik įžengdavo į jų namus. Išsimokslinę ir išsilavinę žmonės ieškojo progos pabendrauti su šiais nuolankiais, mažaraščiais Dievo tarnais ir laikė sėkme galimybę praleisti valandėlę su jais.

Rengėsi jie paprastai, jų anglų kalba buvo netobula ir kartais sunkiai suprantama, jų namas buvo kuklus. Jie neturėjo automobilio ar televizoriaus ir nedarė nieko tokio, į ką pasaulis paprastai kreipia dėmesį. Tačiau tikintieji nuolat trypė jų prieangį, kad gautų šiek tiek ten buvusios dvasios. Jų namai buvo dangus žemėje, o jų skleidžiama dvasia buvo tyra ramybė ir gerumas.

Mes taip pat galime turėti tą dvasią ir dalintis ja su pasauliu eidami mūsų Gelbėtojo keliu ir sekdami tobulu Jo pavyzdžiu.

Patarlių knygoje parašyta: „Apgalvok taką savo kojai.“¹⁹ Tai darydami įgysime tikėjimą, netgi troškimą eiti keliu, kuriuo ėjo Jėzus. Mes neabejosime, kad esame kelyje, kuriuo Tėvas nori, kad eitume. Gelbėtojo pavyzdys yra etalonas viskam, ką darome, o Jo žodžiai yra patikimi vadovavimosi principai. Jo kelias saugiai nuves mus namo. Tebūna tai mums palaima – meldžiu Jėzaus Kristaus, kurį myliu, kuriam tarnauju ir apie kurį liudiju, vardu, amen.