Pasninko įstatymas – asmeninė pareiga rūpintis vargšais ir beturčiais

Mano brangūs broliai, myliu kunigiją ir džiaugiuosi galėdamas būti su jumis. Esu labai dėkingas, kad galime drauge tarnauti vykdydami šį didį darbą.

Gyvename nuostabiais laikais. Stebuklingi medicinos, mokslo ir technologijų pasiekimai pagerino daugybės žmonių gyvenimo kokybę. Tačiau yra ir baisių kančių bei sielvarto apraiškų. Šalia karų ir karų gandų, padažnėjusios stichinės nelaimės, tarp jų potvyniai, gaisrai, žemės drebėjimai ir ligos, veikia milijonų žmonių gyvenimus visame pasaulyje.

Bažnyčios vadovybė rūpinasi Dievo vaikų gerove visame pasaulyje. Kai tik įmanoma ir kur tik įmanoma, patekusiems į bėdą padedama Bažnyčios ištekliais, skirtais ypatingiems atvejams. Pavyzdžiui, praeitą lapkritį Filipinų salų gyventojus ištiko taifūnas Hajanas.

5-tos kategorijos itin galingas taifūnas Hajanas paliko savo kelyje daug griuvėsių ir kančių. Buvo sugriauti ištisi miestai, žuvo daug žmonių, milijonai namų buvo smarkiai apgadinti ar sugriauti; buvo išvestos iš rikiuotės tokios gyvybiškai svarbios sistemos kaip vandentiekis, kanalizacija ir elektros tinklai.

Bažnyčios pagalba buvo suteikta jau pirmosiomis valandomis po šios nelaimės. Filipinuose gyvenantys Bažnyčios nariai susitelkė, kad padėtų savo broliams ir seserims, ir parūpino maisto, vandens, drabužių ir higienos rinkinių tiek nariams, tiek nenariams.

Bažnyčios susirinkimų namai tapo prieglobsčio vietomis tūkstančiams be pastogės likusių žmonių. Vadovaujant Krašto prezidentūrai ir kunigijos vadovams, kurių daugelis neteko visko, ką turėjo, buvo įvertinta visų narių padėtis ir saugumas. Buvo sudaromi įkvėpti planai, kaip padėti nariams atgauti priimtinas gyvenimo sąlygas ir savarankiškumą.

Buvo parūpinta šiek tiek išteklių, kad galima būtų padėti Bažnyčios nariams atstatyti savo medines pastoges ir namus. Tai nebuvo tik betikslės dalybos. Nariai buvo apmokyti ir atliko reikalingus darbus sau, o tada kitiems.

Dėl to nariai buvo palaiminti, nes išsiugdę dailidės, santechniko ir kitus statybinius įgūdžius, galėjo rasti darbo, kai buvo atstatomi kaimyniniai miesteliai ir bendruomenės.

Rūpinimasis vargšais ir beturčiais yra pagrindinė Evangelijos doktrina ir esminė amžinojo išgelbėjimo plano dalis.

Prieš savo žemiškąją tarnystę Jehova per savo pranašą sakė: „Kadangi krašte beturčių niekada netrūks, įsakau tau: „Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte.“¹

Mūsų laikais rūpinimasis vargšais ir beturčiais yra viena iš keturių Dievo nurodytų Bažnyčios pareigų, padedančių asmenims ir šeimoms tapti vertiems išaukštinimo.²

Rūpinimasis vargšais ir beturčiais apima tiek laikinąjį, tiek dvasinį išgelbėjimą. Jis apima asmeninę Bažnyčios narių tarnystę vargšams ir beturčiams bei oficialią Bažnyčios gerovės tarnystę, vykdomą per kunigystės įgaliojimą.

Svarbi Viešpaties rūpinimosi vargšais ir beturčiais plano dalis yra pasninko įstatymas. „Viešpats įvedė pasninko įstatymą ir pasninko atnašas, kad palaimintų savo žmones ir suteiktų jiems galimybę tarnauti vargšams.“³

Kaip Gelbėtojo pasekėjai, turime asmeninę pareigą rūpintis vargšais ir beturčiais. Ištikimi Bažnyčios nariai visame pasaulyje padeda, kai kiekvieną mėnesį 24 valandas susilaiko nuo maisto ir gėrimo, o tada atiduoda Bažnyčiai piniginę pasninko atnašą, savo verte lygią bent jau maistui, kurį būtų suvalgę.

Turėtume pamaldžiai apmąstyti Izaijo žodžius ir mokyti jų kiekvienuose namuose:

„Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą,

dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.“⁴

Toliau Izaijas vardija nuostabius palaiminimus, kuriuos Viešpats pažadėjo paklūstantiems pasninko įstatymui. Jis sako:

„Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ir tavo žaizda bus greitai užgydyta. Tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos.

Tada šauksiesi ir Viešpats atsilieps, prašysi pagalbos, ir jis tars: „Aš čia!“ […]

Kai […] duodi alkstančiam duonos ir palengvini varguolio gyvenimą, šviesa tau užtekės tamsoje, tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.

Viešpats visada bus tavo vadovas, ir sausros išdegintoje šalyje tave pasotins.“⁵

Apie šią ištrauką Prezidentas Haroldas B. Ly sakė: „Didžiuliai palaiminimai, kylantys iš pasninkavimo, buvo skelbiami kiekviename Evangelijos laikotarpyje, ir čia Viešpats per savo didį pranašą aiškina, kam reikalingas pasninkas ir kokie iš jo kyla palaiminimai. […] Jei patyrinėtumėte […] Izaijo knygos 58-ą skyrių, suprastumėte, kodėl Viešpats nori, kad mokėtume pasninko atnašas, kodėl nori, kad pasninkautume. Jis to nori, nes tai darydami galime Jo šauktis ir Viešpats gali atsiliepti. Galime šauktis ir Viešpats tars: „Aš čia!“

Prezidentas Ly pridūrė: „Argi norime atsidurti tokioje padėtyje, kad šauktumės, o Jis neatsilieptų? Kad šauktume iš sielvarto, o Jo nebūtų su mumis? Manau, kad dabar laikas mąstyti apie šiuos esminius dalykus, nes ateina dienos, kada mums reikės vis daugiau Viešpaties palaiminimų, nes neatskiesta rūstybė bus išlieta ant visos žemės.“⁶

Mūsų mylimas Pranašas Tomas S. Monsonas pasidalijo savo liudijimu apie šiuos principus – liudijimu iš savo gyvenimo. Jis sakė: „Nė vienas Bažnyčios narys, padėjęs aprūpinti vargšus, niekada dėl to nesigaili. Darbštumas, taupumas, savarankiškumas ir dalinimasis su kitais mums ne naujiena.“⁷

Broliai, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai yra sandoras sudarantys ir sandorų besilaikantys žmonės. Nežinau kito įstatymo ar įsakymo, kurį, ištikimai jo laikantis, būtų lengviau vykdyti ir kuris neštų didesnes palaimas nei pasninko įstatymas. Kai pasninkaujame ir duodame sąžiningą pasninko atnašą, mes įnešame į Viešpaties sandėlį tai, ką būtume išleidę maistui. Tam nereikia aukoti daugiau pinigų, nei būtumėte įprastai išleidę. Tuo pat metu, kaip jau minėta, mums pažadėti nepaprasti palaiminimai.

Pasninko įstatymas galioja visiems Bažnyčios nariams. Net mažus vaikus galime išmokyti pasninkauti, pradėdami praleisti vieną valgymą, po to du, kai tik jie gali suprasti ir laikytis pasninko įstatymo. Vyrai ir žmonos, vieniši nariai, jaunuoliai ir vaikai turėtų pradėti pasninkauti su malda, dėkodami už palaimas savo gyvenime ir prašydami Viešpaties palaiminimų ir stiprybės per pasninką. Pasninko įstatymas įvykdomas, kai pasninko atnaša įteikiama Viešpaties įgaliotiniui, vyskupui.

Vyskupai, jūs vadovaujate gerovės darbui apylinkėje. Jūs esate Viešpaties įgalioti ieškoti vargšų ir rūpintis jais. Jūsų tikslas – padedant Paramos bendrijos prezidentei ir Melchizedeko kunigystės kvorumo vadovams – padėti nariams pasirūpinti savimi ir tapti savarankiškiems. Jūs tarnaujate, kai tenkinate laikinus ir dvasinius narių poreikius rūpestingai naudodami pasninko atnašas kaip laikiną paramą ir papildymą šalia šeimos ir visuomeninių išteklių. Kai pamaldžiai naudositės kunigystės raktais ir įžvalga padėdami vargšams ir beturčiams, jūs suprasite, kad teisingas pasninko atnašų naudojimas skirtas remti gyvenimą, o ne gyvenimo būdą.

Aarono kunigystės kvorumų prezidentai, jūs turite raktus ir galią atlikti išorines apeigas. Jūs bendradarbiaujate su vyskupu ir mokote kvorumo narius kunigystės pareigų, ir lankote Bažnyčios narius, norėdami suteikti jiems galimybę paaukoti pasninko atnašas. Kai jūs, kaip turintieji Aarono kunigystę, aukštinate savo kunigystės pareigas ir pasiūlote minėtą galimybę visiems Bažnyčios nariams, dažnai padedate žadėtiems pasninko įstatymo palaiminimams pasiekti tuos, kuriems jų labiausiai reikia. Jūs pamatysite, kad rūpinimosi vargšais ir beturčiais dvasia turi galią suminkštinti užkietėjusias širdis ir palaiminti gyvenimus tų, kurie retai ateina į Bažnyčią.

Prezidentas Monsonas yra pasakęs: „Tiems vyskupams, kurie rengia savo Aarono kunigystės kvorumus dalyvauti renkant pasninko atnašas, geriau seksis vykdyti šią šventą pareigą.“⁸

Vyskupai, atminkite, kad skirtinguose kraštuose ir šalyse sąlygos gali labai skirtis. Aarono kunigystę turinčiųjų vaikščiojimas nuo durų prie durų jūsų vietovėje gali netikti. Tačiau kviečiame jus pamaldžiai apmąstyti minėtą pranašo patarimą ir ieškoti įkvėpimo, kaip jūsų apylinkės Aarono kunigystę turintieji galėtų išaukštinti savo kunigystę dalyvaudami renkant pasninko atnašas.

3 Nefio knygos 27 skyriuje rašoma, kad prisikėlęs Viešpats uždavė klausimą: „Tad kokie vyrai jūs turėtumėt būti?“ Jis ir atsakė: „Tokie, kaip aš esu.“⁹ Jei priimame Kristaus vardą ir stengiamės Juo sekti, įgysime Jo atvaizdą savo veide ir tapsime panašesni į Jį. Rūpinimasis vargšais ir beturčiais yra neatsiejama Gelbėtojo tarnystės dalis. Tuo persunkta visa Jo veikla. Jis ištiesia pagalbos ranką kiekvienam ir pakelia mus. Jo jungas švelnus ir Jo našta lengva. Kviečiu visus mus panašėti į Gelbėtoją per rūpinimąsi vargšais, per ištikimą pasninko įstatymo laikymąsi ir per dosnų pasninko atnašų aukojimą. Nuolankiai liudiju, kad ištikimas rūpinimasis vargšais ir beturčiais atspindi dvasinę brandą ir palaimins tiek davėją, tiek gavėją. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.