Nenusigąsk, vien tikėk!

Prieš 2600 metų Babilonėje gyvavo galingiausia pasaulio tauta. Vienas senovės istorikas rašė, kad Babilonės miestą supančių sienų aukštis buvo daugiau nei 90 metrų, o storis – 25 metrai. Jis rašė: „Nėra jokio kito miesto, kuris savo didingumu panašėtų į ją.“ ¹

Savo dienomis Babilonė buvo pasaulinis mokslo, teisės ir filosofijos centras. Jos karinė galia buvo neprilygstama. Ji sutraiškė Egipto galią. Ji užgrobė, apiplėšė ir sudegino Asirijos sostinę Ninevę. Ji be vargo užkariavo Jeruzalę ir iš jos išsivedė geriausius ir šviesiausius Izraelio vaikus, kurie turėjo tarnauti Babilonės karaliui Nebukadnecarui.

Vienas iš tų belaisvių buvo vaikinas, vardu Danielius. Daugelis mokslininkų mano, kad Danieliui tuo metu buvo nuo 12 iki 17 metų. Mano mylimi broliai, turintieji Aarono kunigystę, tik pagalvokite: visai tikėtina, kad Danielius buvo jūsų bendraamžis, kai atsidūrė to karaliaus namuose ir ten buvo mokomas pasaulietiškosios Babilonės kalbos, teisės, religijos ir mokslo.

Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, kuris prievarta nugabenamas 800 kilometrų iš namų į užsienio miestą ir ten mokomas savo priešų religijos?

Danielius augo kaip Jehovos pasekėjas. Jis tikėjo ir garbino Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą. Jis studijavo pranašų žodžius ir žinojo apie Dievo bendravimą su žmogumi.

Tačiau dabar, dar būdamas visai jaunas, Babilonėje jis tapo kalinčiu mokiniu. Jis greičiausiai patyrė didelį spaudimą palikti savo senus įsitikinimus ir priimti Babilonės tikėjimą. Tačiau jis liko ištikimas savo tikėjimui—tiek žodžiais, tiek darbais.

Daugelis iš jūsų žinote, ką reiškia ginti nepopuliarią tiesą. Kalbant šiuolaikiniu interneto žargonu, oponentai mus užverčia „fleimu“. Tačiau Danielius rizikavo ne tik vieša pajuoka. Išdrįsę kvestionuoti religinius Babilonės vadovus, —tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasmėmis —suprato, ką reiškia būti „užfleimintam“. Paklauskite apie tai Danieliaus draugus Šedrachą, Mešachą ir Abednegą.²

Nežinau, ar Danieliui buvo lengva būti tikinčiuoju tokioje aplinkoje. Kai kurie žmonės yra palaiminti tikinčia širdimi, tikėjimas jiems yra lyg dangaus dovana. Tačiau įsivaizduoju, jog Danielius, kaip ir dauguma mūsų, turėjo ugdyti savo liudijimą. Esu tikras, kad Danielius daug valandų praleido ant kelių ir maldoje ant tikėjimo altoriaus išklodavo visus savo klausimus ir baimes, tada su supratimu ir išmintimi laukdavo Viešpaties.

Ir Viešpats tikrai palaimino Danielių. Nors jo tikėjimas buvo išbandomas ir išjuokiamas, Danielius liko ištikimas tam, ką iš savo patirties sužinojo esant teisinga.

Danielius tikėjo. Danielius neabejojo.

Ir tada, vieną naktį karalius Nebukadnecaras susapnavo vieną jį neraminti ėmusį sapną. Jis sušaukė savo mokslininkų ir patarėjų komandą ir pareikalavo iš jų pasakyti, ką jis susapnavo, ir atskleisti to sapno prasmę.

Žinoma, jie negalėjo. Jie šaukė: „Niekas negali padaryti to, ko prašai.“ Tačiau tai Nebukadnecarą tik dar labiau įsiutino ir jis įsakė, kad visi išminčiai, magai, kerėtojai ir patarėjai būtų sudraskyti į kąsnelius, įskaitant Danielių ir kitus jaunus mokinius iš Izraelio.

Skaičiusieji Danieliaus knygą žino, kas nutiko toliau. Danielius paprašė Nebukadnecarą duoti truputį daugiau laiko, ir jis su savo ištikimais bendražygiais kreipėsi į savo tikėjimo ir moralinės stiprybės šaltinį. Tuo gyvybiškai svarbiu jų gyvenimo metu jie meldėsi Dievui ir paprašė dangiškos pagalbos. Ir „paslaptis buvo apreikšta Danieliui [nakties] regėjime“³.

Danielius, jaunuolis iš užkariautos tautos, baugintas ir persekiotas už tikėjimą savo keista religija, atėjo pas karalių ir atskleidė jo sapną ir sapno reikšmę.

Ištikimybės savo Dievui rezultatas buvo toks, kad nuo tos dienos Danielius tapo patikimu karaliaus patarėju, visoje Babilonėje pagarsėjusiu savo išmintimi.

Berniukas, kuris tikėjo ir gyveno pagal savo tikėjimą, tapo Dievo vyru. Pranašu. Teisumo kunigaikščiu.⁴

Visų mūsų, turinčių šventąją Dievo kunigystę, klausiu, ar esame panašūs į Danielių?

Ar esame lojalūs Dievui?

Ar gyvename pagal savo pamokslavimą, ar tesame sekmadieniniai krikščionys?

Ar mūsų kasdieniniai veiksmai aiškiai atspindi tai, kuo tvirtiname tikį?

Ar padedame vargšams ir beturčiams, ligotiems ir prislėgtiems?⁵

Ar mes tik kalbame, ar entuziastingai veikiame?

Broliai, mums daug duota. Esame mokyti dieviškų sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesų. Mums yra patikėtas kunigystės įgaliojimas, kad padėtume savo artimui ir žemėje statytume Dievo karalystę. Gyvename didelio dvasinės galios išsiliejimo metu. Turime tiesos pilnatvę. Turime kunigystės raktus užantspauduoti žemėje ir danguje. Kaip niekad anksčiau tapo prieinami Šventieji Raštai ir gyvųjų pranašų bei apaštalų mokymai.

Mano brangūs draugai, nepriimkime šių dalykų lengvabūdiškai. Su šiomis palaimomis ir privilegijomis priimame svarbias pareigas ir įsipareigojimus. Laikykimės jų.

Iš senosios Babilonės miesto liko tik griuvėsiai. Jos puikybė išnyko. Tačiau babiloniškasis pasaulietiškumas ir nelabumas neišnyko. Dabar turime rinktis, ar likti tikinčiaisiais netikėjimo pasaulyje. Turime imtis iššūkio kasdien gyventi pagal sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos principus ir ištikimai laikytis Dievo įsakymų. Turime išlikti ramūs spaudžiant bendraamžiams, pernelyg nesižavėti populiariomis tendencijomis ar netikrais pranašais, nekreipti dėmesio į bedievių pajuokas, atsispirti piktojo gundymams ir nugalėti savo pačių tingėjimą.

Tik pagalvokite apie tai. Danieliui būtų buvę daug lengviau tiesiog priimti Babilonės gyvenimo būdą. Jis galėjo nesilaikyti varžančių elgesio normų, kurias Dievas davė Izraelio vaikams. Jis galėjo valgyti gausybę karaliaus maisto ir mėgautis pasaulietiškais prigimtinio žmogaus malonumais. Jis galėjo išvengti pajuokos.

Jis būtų buvęs populiarus.

Jis būtų pritapęs.

Jo kelias galėjo būti ne toks sunkus.

Ir taip, žinoma, galėjo būti iki tos dienos, kai karalius pareikalavo išaiškinti jo sapną. Tada Danielius būtų supratęs, kad jis, kaip ir kiti Babilonės „išminčiai“, prarado ryšį su tikruoju šviesos ir išminties šaltiniu.

Danielius savąjį išbandymą išlaikė. O mūsiškis tebesitęsia.

Šėtonas, mūsų priešas, nori, kad pralaimėtume. Stengdamasis sunaikinti mūsų tikėjimą jis skleidžia melą. Jis gudrumu mums perša nuomonę, kad abejojantis, skeptiškai nusiteikęs ir ciniškas žmogus yra išprusęs ir protingas žmogus, o tikintis Dievu ir Jo stebuklais žmogus yra naivus, aklas ir su išplautomis smegenimis. Šėtonas propaguos mintį, jog šaunu abejoti dvasinėmis dovanomis ir tikrųjų pranašų mokymais.

Norėčiau padėti kiekvienam suprasti šį vieną faktą: Dievą tikime dėl to, kad širdimi ir protu kažką žinome, o ne dėl to, kad nežinome  . Mūsų dvasiniai patyrimai kartais yra pernelyg šventi, kad galėtume juos paaiškinti pasaulietiškais terminais, tačiau tai nereiškia, kad tokių patyrimų nėra.

Savo vaikams Dangiškasis Tėvas yra paruošęs dvasinę puotą su rinktiniais valgiais, kokius tik galima įsivaizduoti—; tačiau užuot mėgavęsi šiomis dvasinėmis dovanomis, ciniškai nusiteikusieji tenkinasi tik pašaliečio žvilgsniu ir siurbčiojimu iš skepticizmo, abejonės ir nepagarbos stiklinės.

Kam žmogui eiti per gyvenimą tenkinantis tik savo paties supratimo žvakės liepsnele, jei kreipdamasis į Dangiškąjį Tėvą jis gali gauti saulėtos dvasinio pažinimo šviesos, praplėsiančios jo protą išmintimi ir jo sielą užpildysiančios džiaugsmu?

Kai su žmonėmis kalbame apie tikėjimą ir įsitikinimus, ar dažniausiai negirdime sakant: „Norėčiau tikėti taip, kaip tu“?

Šiame teiginyje slypi dar viena Šėtono suktybė: vieniems žmonėms tikėjimas prieinamas, o kitiems – ne. Tikėjimas – tai jokia magija. Tačiau norėjimas tikėti yra pirmas būtinas žingsnis! Dievas nėra šališkas.⁶ Jis yra jūsų Tėvas. Jis nori bendrauti su jumis. Tačiau tam taip pat reikia trupučio moksliško smalsumo – —reikia eksperimento su Dievo žodžiu— – ir parodyti „dalelę tikėjimo“.⁷ Tam reikia ir šiek tiek nuolankumo. Tam reikia atviros širdies ir atviro proto. Tam reikia ieškojimo, tikrąja šio žodžio prasme. Ir (turbūt sunkiausia iš visų) tam reikia kantrybės ir Viešpaties laukimo.

Jei nesistengsime tikėti, būsime panašūs į žmogų, kuris išjungęs žibintą ima jį keiksnoti, kad šis nešviečia.

Neseniai mane nustebino ir nuliūdino vieno Aarono kunigystę turinčio didžiavimasis tuo, kad atsiribojo nuo Dievo. Jis pasakė: „Jei Dievas man pasirodys, tada imsiu tikėti. Iki tol, ieškodamas tiesos kelią priešaky šviesiuosi kliaudamasis tik savo paties supratimu ir protu.“

Nežinau, kas dedasi to vaikino širdyje, tačiau man jo labai pagailo. Kaip lengvai jis atmetė Viešpaties jam duodamas dovanas. Atrodo, kad pats išjungęs žibintą, šis vaikinas jaučiasi patenkintas savo protingu pastebėjimu, kad šviesos nėra.

Deja, šiandien toks požiūris yra gana populiarus. Jei tikimės, kad Dievas mums viską įrodys, tai imame ieškoti priežasčių nežiūrėti rimtai į Dievo įsakymus ir kratomės atsakomybės išlaikyti savo ryšį su Dangiškuoju Tėvu.

Broliai, leiskite pasakyti aiškiai: būti ciniku – nei kilnu, nei įspūdinga. Būti skeptiškam lengva – juo gali būti bet kas. Tačiau gyvenimui tikėjimu reikalinga moralinė stiprybė, atsidavimas ir drąsa. Tvirtai besilaikantieji tikėjimo yra daug įdomesni nei tie, kurie iškilus mįslingiems klausimams ima abejoti.

Tad neturime stebėtis, kodėl tikėjimas visuomenėje yra nevertinamas. Pasaulio istorija yra kupina pavyzdžių apie tai, kaip ji atmeta tai, ko nesupranta. Pasauliui ypač sudėtinga suvokti tai, ko negali pamatyti. Tačiau kažko nematymas fizinėmis akimis nereiškia, kad tas kažkas neegzistuoja. Tikrai, „danguje ir žemėje yra daug daugiau dalykų […] nei svajojama“ mūsų vadovėliuose, mokslo žurnaluose ir pasaulio filosofijose.⁸ Visata yra kupina nepaaiškinamų ir pribloškiančių stebuklų – dalykų, kuriuos aprėpti galima tik dvasinėmis akimis.—

Kai pasirinksime tikėti, rodysime į atgailą vedantį tikėjimą ir seksime Gelbėtoju Jėzumi Kristumi, mes atmerksime savo dvasines akis ir išvysime tikią didybę, kokios net negalėtume įsivaizduoti. Tokiu būdu mūsų įsitikinimai ir tikėjimas stiprės ir imsime regėti dar daugiau dalykų.⁹

Broliai, liudiju jums, kad net pačiu sudėtingiausiu metu Gelbėtojas jums tars tai, ką Jis tarė sunerimusiam tėvui sausakimšoje Galilėjos gatvėje: „Nenusigąsk, vien tikėk!“¹⁰

Mes galime pasirinkti tikėti.

Tikėjime atrasime šviesos aušrą.

Atrasime tiesą.¹¹

Atrasime ramybę.¹²

Dėl savo tikėjimo mes daugiau niekada nebealksime, niekada nebetrokšime.¹³ Dėl Dievo malonės dovanų galėsime likti ištikimi savo tikėjimui, o mūsų sielos bus pripildytos lyg „versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“¹⁴. Patirsime tikrąjį ir išliekantį džiaugsmą.¹⁵

Todėl, mano brangūs draugai, mano mylimi Dievo kunigystės broliai:

Turėkite drąsos tikėti.

Nenusigąskite, vien tikėkite.

Imkite pavyzdį iš Danieliaus.

Meldžiu, kad kiekvienas iš mūsų – jaunas ir senas – rastume naujų jėgų, drąsos ir troškimo tikėti. Mūsų Mokytojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.