Dievo akimis

Mano brangūs broliai ir seserys, ačiū, kad vakar mane palaikėte kaip Dvylikos Apaštalų Kvorumo narį. Sunku išreikšti, kaip daug tai man reiškia. Ypač esu dėkingas už dviejų nepaprastų moterų palaikymo balsus – mano žmonos Rūtos ir mūsų brangios brangios brangios dukros Ešlės.

Mano pašaukimas gerai iliustruoja Viešpaties žodžius, pasakytus šio evangelijos laikotarpio pradžioje: „Kad mano evangelijos pilnatvę silpnieji ir paprastieji galėtų skelbti pasaulio pakraščiams.“¹ Esu vienas iš tų silpnų ir paprastų. Kai prieš kelis dešimtmečius buvau pašauktas tarnauti vyskupu Jungtinių Valstijų rytuose, man paskambino mano brolis, šiek tiek vyresnis ir daug išmintingesnis už mane. Jis pasakė: „Turi žinoti, kad Viešpats pašaukė tave ne dėl to, ką esi padaręs. Tavo atveju, turbūt nepaisant to, ką esi padaręs. Viešpats pašaukė tave dėl to, ką Jis turi padaryti per tave, ir tai įvyks tik tuo atveju, jei darysi tai Jo būdu.“ Suvokiu, kad ši vyresnio brolio išmintis dar labiau tinka šiandien.

Misionieriškame darbe nuostabūs dalykai vyksta tada, kai misionierius ar misionierė suvokia, kad atliekant pašaukimą svarbiausias yra ne jis ar ji, o Viešpats, Jo darbas ir Dangiškojo Tėvo vaikai. Manau, jog tai tinka ir apaštalui. Čia svarbiausias ne aš. Čia svarbiausi yra Viešpats, Jo darbas ir Dangiškojo Tėvo vaikai. Kad ir koks būtų mūsų pašaukimas Bažnyčioje, jei norime tarnauti veiksmingai, turime tarnauti žinodami, kad kiekvienas, kuriam tarnaujame yra „mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra, ir, kaip toks, kiekvienas turi dievišką prigimtį ir paskirtį“².

Praeityje pagal profesiją buvau kardiologas. Mano specializacija buvo sustojusi širdis ir jos persodinimas. Dauguma mano pacientų buvo kritiniai ligoniai. Mano žmona juokauja, kad tapti mano pacientu – blogas ženklas. Kalbant rimtai, mačiau daug mirštančių žmonių. Todėl, reikalams klostantis prastai, išmokau užsidėti emocinį skydą. Tokiu būdu liūdesio ir nusivylimo jausmai tapdavo pakeliami.

1986 metais jaunuoliui, vardu Čadas, sustojo širdis ir jam buvo persodinta kita. Penkiolika metų jis jautėsi labai gerai. Čadas darė viską, ką galėjo, kad būtų sveikas ir gyventų galimai normalų gyvenimą. Jis tarnavo misijoje, dirbo ir buvo atsidavęs savo tėvų sūnus. Tačiau keleri paskutiniai jo gyvenimo metai buvo sunkūs ir jis dažnai patekdavo į ligoninę.

Vieną vakarą jis buvo atvežtas į skubios pagalbos skyrių su sustojusia širdimi. Kolegos ir aš ilgai dirbome, kad atstatytume jo kraujo apytaką. Galiausiai tapo aišku, kad Čado neįmanoma atgaivinti. Mes nutraukėme savo bergždžias pastangas ir aš paskelbiau, kad jis miręs. Nors liūdnas ir nusivylęs, laikiausi profesionalaus požiūrio: „Čadu buvo gerai rūpinamasi. Jis ir taip pragyveno daug daugiau metų, nei būtų pragyvenęs be tinkamo gydymo.“ Tačiau tas emocinis skydas netrukus sudužo, kai į skubios pagalbos prieškambarį įėjo jo tėvai ir ant operacinio stalo pamatė savo mirusį sūnų. Tą akimirką Čadą pamačiau jo motinos ir tėvo akimis. Pamačiau jų didžias viltis ir lūkesčius, kuriuos jie turėjo dėl jo, jų troškimą, kad jis gyventų šiek tiek ilgiau ir geriau. Tai suvokęs pravirkau. Tų ironiškai pasikeitusių vaidmenų ir parodyto gerumo niekada nepamiršiu – Čado tėvai guodė mane.

Dabar suvokiu, kad Bažnyčioje, norėdami veiksmingai tarnauti kitiems, turime juos matyti tėvų akimis, Dangiškojo Tėvo akimis. Tik tada galime pradėti suvokti tikrąją sielos vertę. Tik tada galime pajusti, kaip Dangiškasis Tėvas myli visus savo vaikus. Tik tada galime pajusti, kaip jais rūpinasi Gelbėtojas. Negalime iki galo įvykdyti savo sandoros įsipareigojimo liūdėti su liūdinčiais ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos, jei nematome jų Dievo akimis.³ Šis platesnis požiūris atvers mūsų širdis kitų nusivylimams, baimėms ir širdgėloms. Bet Dangiškasis Tėvas mums padės ir mus paguos, kaip prieš daugelį metų mane paguodė Čado tėvai. Mums reikia matančių akių, girdinčių ausų ir supratingų bei jautrių širdžių, jei norime gelbėti kitus, ką daryti taip dažnai mus ragina prezidentas Tomas S. Monsonas.⁴

Tik matydami Dangiškojo Tėvo akimis galime prisipildyti tyros Kristaus meilės.⁵ Kasdien turime maldauti Dievą šios meilės. Mormonas patarė: „Todėl, mano mylimi broliai, melskitės savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtumėt pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai.“⁶

Visa širdimi trokštu būti tikras Jėzaus Kristaus pasekėjas.⁷ Myliu Jį. Garbinu Jį. Liudiju, kad Jis gyvas ir realus. Liudiju, kad Jis yra Pateptasis, Mesijas. Liudiju apie Jo neprilygstamą gailestingumą, užuojautą ir meilę. Prisidedu prie tų apaštalų, kurie 2000 metais paliudijo, kad „Jėzus yra gyvasis Kristus, nemirtingas Dievo Sūnus. […] Jis yra pasaulio šviesa, gyvybė ir viltis.“⁸

Liudiju, kad prisikėlęs Viešpats kartu su Dievu, mūsų Dangiškuoju Tėvu, 1820 metais Niujorko valstijos šiaurėje pasirodė pranašui Džozefui Smitui taip, kaip šis ir sakė. Žemėje yra kunigystės raktai, kad galėtume vykdyti išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas. Aš tai žinau. Jėzaus Kristaus vardu, amen.