Širdies troškimas nuoširdus
Kiekviena brangios maldos akimirka gali būti šventas su mūsų Tėvu, Sūnaus vardu ir Šventosios Dvasios galia, praleistas laikas.
Mirtingojo gyvenimo sunkumuose niekada nesame palikti vieni atlikti savo darbus, kovoti kovas, įveikti negandas ar be atsakymų į klausimus. Palyginimu Jėzus Kristus mokė, kad „reikia visuomet melstis ir nepaliauti“. Jis papasakojo apie teisėją, kuris negerbė Dievo ir visiškai nepaisė žmonių. Viena našlė vis ateidavo pas jį maldaudama apginti ją nuo skriaudiko. Kurį laiką teisėjas nesuteikė jai jokios paramos. Tačiau dėl to, kad ji ištikimai, neatlyždama maldavo, teisėjas galiausiai pagalvojo: „Vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gera, ji manęs neapkultų.“
Tada Jėzus paaiškino:
„Nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis […] ?!
Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises.“
Ir tada Viešpats paklausė: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“1
Malda yra būtina mūsų tikėjimui ugdyti. Kai vėl ateis Viešpats, ar ras Jis žmonių, kurie žino, kaip melstis su tikėjimu, ir kurie yra pasiruošę gauti išgelbėjimą? „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“2 Esame mylinčio Dangiškojo Tėvo vaikai ir galime mėgautis asmeniniu bendravimu su Juo, kai meldžiamės „nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų“3, ir tada veikiame pagal atsakymus, gautus per Šventosios Dvasios kuždesius. Mes meldžiamės, klausome ir paklūstame tikėdami, kad taip išmoktume tapti viena su Tėvu ir Sūnumi.4
Tikėjimo malda atveria kelią šlovingiems iš dangaus siųstiems palaiminimams. Gelbėtojas mokė:
„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta.
Kiekvienas, kuris prašo, gauna; kuris ieško, randa; ir tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta.“5
Jei tikimės gauti, turime prašyti, ieškoti ir belsti. Ieškodamas tiesos Džozefas Smitas perskaitė: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.“6 Dėl jo tikėjimo maldos dangūs prasivėrė. Dievas Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus nužengė šlovėje ir kalbėjo Džozefui Smitui, taip pradėdami laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį. Stebuklingas išgydymas, galinga apsauga, dieviškas pažinimas, išlaisvinantis atleidimas ir brangi ramybė – tai keletas atsakymų, kurių sulaukiame, kai tikėdami atnašaujame savo nuoširdų širdies troškimą.7
Mūsų Tėvui meldžiamės Jėzaus Kristaus vardu, Šventosios Dvasios galia: taip į savo maldą įtraukdami visus tris dievybės narius.
Mes meldžiamės savo Dangiškajam Tėvui ir tik jam, nes jis yra „Dievas danguje – beribis ir amžinas, nuo amžinybės iki amžinybės […] , dangaus ir žemės, ir viso, kas juose, supavidalintojas“. Kaip mūsų Kūrėjas, Jis davė įsakymus, kad mes mylėtume Jį ir tarnautume Jam, „vieninteliam gyvajam ir tikrajam Dievui, ir kad jis būtų vienintelė esybė“8, kurią mes garbintume.
Kai melsitės Dangiškajam Tėvui tikėdami, „Jis nuramins jus jūsų suspaudimuose […] [ir galėsite sotintis] Jo meile“9. Prezidentas Henris B. Airingas papasakojo, kad jo tėvo maldos pralaimint kovą su vėžiu išmokė jį stipraus asmeninio ryšio tarp Dievo ir Jo vaikų:
„Kai skausmas tapdavo nepakeliamas, rytais rasdavome jį klūpantį prie lovos. Sugrįžti į lovą jis nebeturėdavo jėgų. Jis mums sakė, kad meldėsi klausdamas Dangiškojo Tėvo, kodėl jam reikia tiek daug kentėti, nors jis visada stengėsi būti geras. Jis pasakojo, kaip sulaukė švelnaus atsakymo: „Dievui reikia drąsių sūnų.“
Taip jis didvyriškai ištvėrė iki galo, tikėdamas, kad Dievas myli jį, girdi jį ir pakylės jį. Jis buvo anksti palaimintas sužinoti ir niekada nepamiršti, kad mylintis Dievas yra taip arti, kaip malda.“10
Mes meldžiamės Jėzaus Kristaus vardu, nes mūsų išgelbėjimas yra Kristuje ir „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“11. Kreipiamės į Tėvą šventu Jėzaus Kristaus vardu12, nes Jis yra mūsų Užtarėjas pas Tėvą ir Jis gina mūsų bylą.13 Jis kentėjo, kraujavo ir mirė, kad pašlovintų savo Tėvą ir Jo gailestingas maldavimas dėl mūsų kiekvienam iš mūsų suteikia galimybę gauti ramybę šiame gyvenime ir amžinąjį gyvenimą būsimajame pasaulyje. Jis nenori, kad kentėtume ilgiau ar ištvertume daugiau išbandymų, nei reikia. Jis nori, kad mes atsigręžtume į Jį ir leistume Jam, per Jo apvalančiąją galią, palengvinti mūsų naštas, išgydyti mūsų širdį ir apvalyti mūsų sielą. Nenorime vartoti Jo vardo tuščiai, mechaniškai ar daugiažodžiaudami. Nuoširdžios maldos, išsakytos šventu Jėzaus Kristaus vardu, yra mūsų atsidavusios meilės, amžino dėkingumo ir tvirto troškimo melstis taip, kaip meldėsi Jis, daryti tai, ką darė Jis, ir tapti tokiems kaip Jis išraiška.
Meldžiamės Šventosios Dvasios galia, nes „tas, kuris prašo Dvasia, prašo pagal Dievo valią“14. Kai meldžiamės su tikėjimu, Šventoji Dvasia gali nukreipti mūsų mintis, kad mūsų žodžiai derėtų su Dievo valia. „Nieko neprašykite, kad tai išeikvotumėte savo geiduliams, bet prašykite nepajudinamai apsisprendę, jog nepasiduosite jokiai pagundai, bet kad tarnausite tikrajam ir gyvajam Dievui.“15
„Svarbu ne tik žinoti, kaip melstis, tiek pat svarbu žinoti, kaip gauti atsakymą į savo maldą, būti įžvalgiam, budriam, gebėti aiškiai įžvelgti ir atvirai suprasti Dievo valią ir Jo mums skirtą tikslą.“16
Prezidentas Airingas pasakojo: „Į mano maldas buvo atsakyta. Tie atsakymai buvo aiškiausi, kai tai, ko norėdavau, būdavo nuslopinta visa aprėpiančio troškimo suprasti, ko nori Dievas. Būtent tada Dangiškasis Tėvas gali mūsų protui atsakyti tyliu ramiu balsu ir įrašyti tą atsakymą į širdį.“17
Gelbėtojui žengiant į Getsemanę, Jo siela buvo nepaprastai nuliūdusi, netgi mirtinai. Siaubingų kančių akimirką Jo Tėvas buvo vienintelis, į kurį Jis galėjo atsigręžti. Jis maldavo: „Jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė.“ Bet pridūrė: „Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“18 Nors ir be jokios nuodėmės, Gelbėtojas buvo pašauktas kęsti „visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus“, taip pat savo žmonių ligas ir netobulumus. „[Jis] kenčia kūnu, kad paimtų ant savęs savo žmonių nuodėmes, kad savo išlaisvinimo galia ištrintų jų prasižengimus.“19 Tris kartus Jis maldavo: „Tėve, tebus tavo valia.“20 Taurė nebuvo paimta. Per nuolankią tikėjimo maldą Jis buvo sustiprintas, kad nepasiduotų ir įvykdytų Savo dievišką misiją ruošdamas mūsų išgelbėjimą, kad galėtume atgailauti, tikėti, paklusti ir gauti amžinybės palaiminimus.
Atsakymai, kuriuos gauname į maldą, gali būti visai ne tokie, kokių trokštame. Tačiau negandų apsuptyje mūsų maldos tampa meilės ir švelnaus gailestingumo atrama. Dėl savo maldavimo galime būti sustiprinti, kad galėtume įvykdyti visa, ką padaryti mums paskirta. Savo šventiesiems, gyvenantiems sunkiais laikais, Viešpats sako: „Tebūna paguostos jūsų širdys […] ; nes visas kūnas yra mano rankose; būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas.“21
Nesvarbu, ar meldžiamės asmeniškai, su savo šeima, bažnyčioje, šventykloje ar kur nors kitur; ar meldžiamės su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia siekdami atleidimo, dangiškos išminties ar tiesiog pastiprinimo ištverti – visuomet turime melstis iš visos širdies, nuolat linkusios melstis Dievui dėl savo gerovės ir dėl gerovės tų, kurie yra aplink mus. Nuoširdūs troškimai, išreikšti su dėkingumu už gausius palaiminimus ir gyvenimo pamokas, mūsų širdyse įdiegia tvirtą tikėjimą Kristumi, „vilties skaistumą“ ir „meilę Dievui bei visiems žmonėms“22.
Malda – tai Dievo dovana. Niekada neturėtume jaustis apleisti ar vieni. Liudiju, kad kiekviena brangios maldos akimirka gali būti šventas su mūsų Tėvu, Sūnaus vardu ir Šventosios Dvasios galia, praleistas laikas. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.