Mokykitės iš Almos ir Amuleko

Vienas iš neužmirštamiausių veikėjų Raštuose yra Alma Jaunesnysis. Nors jis buvo didžio pranašo sūnus, tačiau kurį laiką klaidžiojo ir tapo „nedoru ir stabmeldžiu vyru“. Galime tik spėlioti, kodėl jis ėmė aktyviai priešintis savo tėvui ir siekti sunaikinti Bažnyčią. Jam gerai sekėsi, nes buvo iškalbingas ir mokėjo įtikinti.¹

Tačiau šio Almos gyvenimas pasikeitė, kai jam pasirodė angelas ir ėmė kalbėti griaustinio balsu. Tris dienas ir tris naktis Alma „[buvo] kankinamas amžinos kankynės, […] būtent pasmerktos sielos kančiomis“. Ir tada kažkokiu būdu jo aptemusį protą nušvietė nublankęs prisiminimas – amžina tiesa, kurios mokė jo tėvas: kad Jėzus Kristus ateis „apmokėti pasaulio nuodėmių“. Alma jau seniai nekreipė dėmesio į tokias kalbas, tačiau dabar jo „protas pasigavo šitą mintį“ ir nuolankiai bei nuoširdžiai ėmė kliautis apmokančiąja Kristaus galia.²

Po viso šito nutikimo Alma visiškai pasikeitė. Nuo tos akimirkos savo gyvenimą jis paskyrė padarytai žalai atitaisyti. Jis yra galingas atgailos, atlaidumo ir tvirtos ištikimybės pavyzdys.

Alma galiausiai buvo išrinktas būti savo tėvo įpėdiniu ir vadovauti Dievo Bažnyčiai.

Turbūt kiekvienas nefitų tautos pilietis žinojo Almos istoriją. „Twitter’is“, „Instagram’a“ ir „Facebook’as“ jo dienomis turbūt būtų pilni nuotraukų ir pasakojimų apie jį. Turbūt jo nuotrauka reguliariai būtų ant Zarahemlos savaitės žurnalo viršelio ir apie jį būtų spausdinę vedamuosius straipsnius bei rengę specialias televizijos laidas. Trumpiau tariant, jis turbūt būtų pati žymiausia tų dienų garsenybė.

Tačiau pamatęs, kad jo tauta ėmė užmiršti Dievą ir aukštintis savo išdidumu bei nesutarimais, Alma pasirinko atsistatydinti iš valstybės tarnybos ir visiškai pasišvęsti „šventosios Dievo tvarkos aukšt[ajai] kunigyst[ei]“³ – tarp nefitų skelbti atgailą.

Iš pradžių Almai puikiai sekėsi, t. y. tol, kol neatkeliavo į Amoniho miestą. To miesto žmonės puikiai suprato, kad Alma jau nebuvo jų politinis vadas, tad nelabai gerbė jo kunigystės įgaliojimą. Jie jį užgauliojo, tyčiojosi iš jo ir galiausiai išmetė iš savo miesto.

Įskaudintas Alma nusigręžė nuo Amoniho miesto.⁴

Tačiau angelas liepė jam sugrįžti.

Tik pagalvokite: jam liepė sugrįžti pas tuos žmones, kurie jo nekentė ir buvo priešiškai nusiteikę Bažnyčios atžvilgiu. Tai buvo pavojinga, gal net mirtina užduotis. Tačiau Alma nedvejojo. Jis „skubiai sugrįžo“⁵.

Prieš įžengdamas į miestą Alma daug dienų pasninkavo. Mieste visiškai nepažįstamo žmogaus jis paklausė: „Ar neduotum nuolankiam Dievo tarnui ko nors užvalgyti?“⁶

To žmogaus vardas buvo Amulekas.

Amulekas buvo turtingas ir gerai žinomas Amoniho mieste. Nors buvo kilęs iš senos tikinčiųjų giminės, tačiau jo paties tikėjimas buvo išblėsęs. Vėliau jis prisipažino: „Buvau daug kartų šaukiamas, bet nenorėjau girdėti; taigi aš žinojau apie tai, tačiau nenorėjau tikėti; taigi toliau maištavau prieš Dievą.“⁷

Tačiau Dievas Amuleką ruošė, ir tuomet sutikęs Almą Amulekas priėmė Viešpaties tarną į savo namus, kuriuose Alma prabuvo daugelį dienų.⁸ Tuo metu Amulekas atvėrė savo širdį Almos žiniai ir neapsakomai pasikeitė. Nuo tada Amulekas ne tik tikėjo, bet ir tapo tiesos gynėju.

Almai vėl ėmus mokyti tarp Amoniho žmonių, šalia jo buvo antras liudininkas – Amulekas, jų vietinis žmogus.

Po to sekė vienas karčiausių ir tuo pat metu saldžiausių pasakojimų visuose Raštuose. Jį galite skaityti Almos 8–16 skyriuose.

Šiandien norėčiau jūsų paprašyti apsvarstyti du klausimus:

Pirma, ko galėčiau pasimokyti iš Almos?

Antra, kuo esu panašus į Amuleką?

Leiskite man pradėti nuo klausimo visiems buvusiems, dabartiniams ir būsimiems vadovams Jėzaus Kristaus Bažnyčioje: „Ko jūs galite pasimokyti iš Almos?“

Alma buvo nepaprastai talentingas ir gabus žmogus. Buvo lengva manyti, kad jam nereikėjo niekieno pagalbos. Tačiau ką Alma padarė sugrįžęs į Amonihą?

Alma susirado Amuleką ir paprašė jį pagalbos.

Ir Alma jos sulaukė.

Dėl įvairių priežasčių mes, vadovai, kartais nenorime ieškotis amulekų ir prašyti jų pagalbos. Galbūt manome, jog darbą geriau atliksime patys, arba nenorime kitiems kelti nepatogumų, arba darome prielaidas, kad jie nenorės dalyvauti. Pernelyg dažnai nesiryžtame kviesti žmonių panaudoti turimus Dievo suteiktus talentus ir įsitraukti į didį išgelbėjimo darbą.

Prisiminkime Gelbėtoją – ar savo Bažnyčią Jis pradėjo kurti būdamas vienas?

Ne.

Jo žinia buvo ne: „Pasitraukite. Tuoj tai sutvarkysiu.“ Atvirkščiai, Jo žinia buvo: „Ateik ir sek paskui mane.“⁹ Pirma jis įkvėpė, kvietė, mokė, o paskui pasikliovė savo pasekėjais, sakydamas: „Darykite, ką matėte mane darant.“¹⁰ Taip Jėzus Kristus formavo ne tik savo Bažnyčią, bet ir savo tarnus.

Kad ir kokiame pašaukime šiuo metu tarnaujate – ar esate diakonų kvorumo prezidentas, ar kuolo prezidentas, ar Krašto prezidentas, – jei norite, kad jums sektųsi, turite ieškoti savų amulekų.

Jūsų bažnyčioje tai gali būti koks nors kuklus ar mažai pastebimas žmogus. Galbūt tai žmogus, kuris iš pažiūros nelabai nori ar gali tarnauti. Jūsų amulekais gali būti tiek jauni, tiek vyresni žmonės, vyrai ar moterys, nepatyrę, pavargę ar neaktyvūs Bažnyčioje. Tačiau iš pirmo žvilgsnio galima nepastebėti, jog jie viliasi iš jūsų išgirsti šiuos žodžius: „Viešpačiui tavęs reikia! Man tavęs reikia!“

Giliai viduje daugelis nori tarnauti savo Dievui. Jie nori būti įrankiais Jo rankose. Jie nori užsimoti savo pjautuvu iš visų jėgų ir stengtis ruošti žemę Gelbėtojo sugrįžimui. Jie nori statyti Jo Bažnyčią. Tačiau jie nesiryžta pradėti. Dažniausiai laukia, kol jų paprašys.

Kviečiu jus pamąstyti apie tuos savo skyrių ir apylinkių, misijų ir kuolų narius, kuriems reikia išgirsti šaukimą veikti. Viešpats jau darbavosi su jais – ruošė juos ir minkštino jų širdis. Ieškokite jų savo širdies akimis.

Užmegzkite su jais kontaktą. Mokykite juos. Įkvėpkite juos. Paprašykite jų.

Pasidalinkite su jais Amulekui ištartais angelo žodžiais, kad Viešpaties palaiminimas bus ant jų ir jų namų.¹¹ Jūs nustebsite atradę uolų Viešpaties tarną, kuris kitaip būtų likęs nepastebėtas.

Kol vieniems iš mūsų reikia ieškoti amulekų, kitiems reikia savęs paklausti: „Kuo esu panašus į Amuleką?“

Bėgant metams jūs turbūt nesate tokie atsidavę mokiniai. Jūsų liudijimo liepsna turbūt prigeso. Galbūt netgi atsiribojote nuo Kristaus kūno. Galbūt įsižeidėte ar net supykote. Jūs, lyg kokie senovinės Efezo Bažnyčios nariai, galbūt palikote savo „pirmąją meilę“¹² – didingas, amžinąsias Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesas.

Turbūt, kaip ir Amulekas, širdyje jaučiate, kad Viešpats „daug kartų šauk[ė] [jus], bet nenorėj[ote] girdėti“.

Kad ir kaip būtų, Viešpats jumyse mato tai, ką matė Amuleke, – potencialų uolų tarną svarbiam darbui atlikti ir pasidalinti liudijimu. Yra tarnystė, kurios niekas kitas taip neatliks. Viešpats jums patikėjo savo šventąją kunigystę, turinčią dievišką potencialą laiminti ir pakylėti kitus. Įsiklausykite į savo širdį ir sekite Dvasios raginimais.

Mane sujaudino kelionė vieno brolio, klaususio savęs: „Jei Viešpats mane pašauktų, ar aš išgirsčiau?“ Šį puikų brolį pavadinsiu Deividu.

Deividas atsivertė maždaug prieš 30 metų. Jis tarnavo misijoje, po kurios studijavo teisę. Studijuodamas ir dirbdamas, kad išlaikytų savo jauną šeimą, apie Bažnyčią jis sužinojo kai ką, kas jį sutrikdė. Kuo daugiau jis skaitė tokios negatyvios medžiagos, tuo neramiau jam darėsi. Galiausiai jis paprašė, kad jo vardas būtų pašalintas iš Bažnyčios sąrašų.

Nuo to laiko, kaip koks maištaujantis Alma, Deividas daug laiko skyrė diskusijoms su Bažnyčios nariais ir įsitraukė į internetinius pokalbius norėdamas nuginčyti jų įsitikinimus.

Jam tai gerai sekėsi.

Vieną iš narių, su kuriuo jis diskutavo, pavadinsiu Jokūbu. Jokūbas su Deividu visada elgėsi maloniai ir pagarbiai, tačiau taip pat tvirtai gynė Bažnyčią.

Bėgant metams tarp Deivido ir Jokūbo užsimezgė abipusė pagarba ir draugystė. Deividas nežinojo, kad Jokūbas už jį meldėsi ir tai ištikimai darė daugiau nei dešimtmetį. Vildamasis, kad Deivido širdis suminkštės, savo draugo vardą jis net rašydavo Viešpaties šventyklose.

Su laiku, pamažu, Deivido širdis pakito. Jis pradėjo prisiminti, kokius mielus dvasinius patyrimus kadaise patirdavo ir koks laimingas jausdavosi būdamas Bažnyčios nariu.

Kaip ir Alma, Deividas nebuvo visiškai užmiršęs kadaise praktikuotų Evangelijos tiesų. Ir kaip Amulekas, Deividas jautė, kad Viešpats bando su juo užmegzti ryšį. Deividas dabar jau buvo partneris teisinėje kontoroje – dirbo prestižinį darbą. Jis garsėjo kaip Bažnyčios kritikas ir buvo pernelyg išdidus, kad prašytų priimti jį atgal į Bažnyčią.

Tačiau jis toliau jautė Ganytojo kvietimą.

Visa širdimi ėmė tikėti šia Raštų eilute: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.¹³ Jis meldėsi: „Brangus Dieve, aš vėl noriu būti pastarųjų dienų šventasis, tačiau turiu klausimų, į kuriuos reikia atsakymų.“

Kaip niekad anksčiau jis ėmė klausytis Dvasios kuždesių ir įkvėptų atsakymų iš draugų. Viena po kitos jo abejonės virto tikėjimu ir galiausiai jis suprato imąs vėl jausti liudijimą apie Jėzų Kristų ir Jo atkurtąją Bažnyčią.

Tą kartą jis žinojo, kad nugalės savo išdidumą ir darys viską, kad būtų priimtas atgal į Bažnyčią.

Deividas galiausiai įžengė į krikšto vandenis ir ėmė skaičiuoti dienas iki tol, kol jam bus sugrąžinti palaiminimai.

Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad praeitą mėnesį tie palaiminimai Deividui buvo sugrąžinti. Jis vėl aktyviai dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir savo apylinkėje tarnauja Evangelijos mokytoju. Progoms pasitaikius, jis kalbasi su kitais apie savo pasikeitimą, taiso padarytą žalą ir liudija apie Jėzaus Kristaus Evangeliją ir Bažnyčią.

Mano brangūs broliai, mano brangūs draugai, savo apylinkėse ir kuoluose ieškokime amulekų, įkvėpkime juos ir jais pasikliaukime. Bažnyčioje šiandien yra daugybė amulekų.

Galbūt vieną jų pažįstate. Galbūt vienas jų pats esate.

Turbūt Viešpats jums kužda, ragindamas sugrįžti pas pirmąją meilę, išnaudoti savo talentus, vertai panaudoti kunigystę ir, tarnaujant drauge su kitais šventaisiais, artintis prie Jėzaus Kristaus, ir sugrįžti prie Dievo karalystės statymo čia, žemėje.

Mūsų mylimasis Gelbėtojas žino, kur esate. Jis pažįsta jūsų širdį. Jis nori jus išgelbėti. Jis nori užmegzti ryšį su jumis. Tik atverkite Jam savo širdį. Viliuosi, kad nuklydusieji nuo mokinystės kelio – netgi vos kelis laipsnius – susimąstys apie Dievo gerumą ir maloningumą, ims žvelgti širdimi, pasimokys iš Almos ir Amuleko ir išgirs šiuos gyvenimą keičiančius Gelbėtojo žodžius: „Ateik ir sek paskui mane.“

Raginu jus įsiklausyti į Jo šaukimą, nes tikrai sulauksite dangiško derliaus. Viešpaties palaiminimas bus ant jūsų ir jūsų namų.¹⁴

Apie tai liudiju ir palieku jums savo, kaip Viešpaties apaštalo, palaiminimą, Jėzaus Kristaus vardu, amen.