Pas ką mes eisime?

Prieš kelerius metus mūsų šeima lankėsi Šventojoje Žemėje. Man vienas ryškiausių tos kelionės prisiminimų yra apsilankymas Jeruzalėje, aukštutiniame kambaryje, kuris tradiciškai laikomas paskutinės vakarienės vieta.

Kai stovėjome ten, šeimai paskaičiau iš Jono 17 skyriaus, kuriame Jėzus meldžiasi Tėvui dėl savo mokinių:

„Aš meldžiu už juos […], kad jie būtų viena kaip ir mes. […]

Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės:

tegul visi bus viena; kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse.“¹

Buvau stipriai sujaudintas šių žodžių, tad toje šventoje vietoje ėmiau melsti, kad galėčiau būti viena su savo šeima ir Dangiškuoju Tėvu bei Jo Sūnumi.

Mūsų brangūs ryšiai su šeimos nariais, draugais, Viešpačiu ir Jo sugrąžintąja Bažnyčia yra vieni svarbiausių dalykų šiame gyvenime. Kadangi šie ryšiai yra tokie svarbūs, juos reikia branginti, saugoti ir puoselėti.

Vienas labiausiai širdį veriančių pasakojimų Raštuose yra apie tai, kad „nemaža [Viešpaties] mokinių“ Jo mokymus ir doktriną palaikė per kietais klausytis, „pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“².

Tiems mokiniams pasitraukus, Jėzus atsigręžė į dvylika ir paklausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“³

Petras atsakė:

„Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“⁴

Tuo momentu, kai kiti sutelkė dėmesį į tai, ko negalėjo priimti, apaštalai pasirinko sutelkti dėmesį į tai, kuo tikrai tikėjo ir žinojo. Dėl to jie liko su Kristumi.

Vėliau, Sekminių dieną, dvylika gavo Šventosios Dvasios dovaną. Jie atvirai liudijo Kristų ir ėmė geriau suvokti Jėzaus mokymus.

Panašiai yra ir mūsų laikais. Kai kuriems Kristaus kvietimas tikėti ir pasilikti taip pat yra kietas – arba sunkus priimti. Kai kuriems mokiniams sunku suprasti konkrečią Bažnyčios taisyklę ar mokymą. Kiti ima nerimauti dėl tam tikrų mūsų istorijos aspektų ar kai kurių narių ir vadovų, tiek buvusių, tiek dabartinių, netobulumų. Dar kitiems yra sunku gyventi pagal religiją, kuri tiek daug reikalauja. Dar kiti pailsta „daryti gera“⁵. Dėl šių ir kitų priežasčių kai kurių Bažnyčios narių tikėjimas ima svyruoti, jie ima galvoti, ar nebūtų geriau sekti tais, kurie „pasitraukė ir daugiau su [Jėzumi] nebevaikščiojo“.

Jei kurio nors iš jūsų tikėjimas svyruoja, klausiu jūsų to paties, ko klausė Petras: „Pas ką [jūs eisite]?“ Jei renkatės tapti neaktyvūs ar palikti sugrąžintąją Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią, kur jūs eisite? Ką jūs darysite? Sprendimas „daugiau nebevaikščioti“ su Bažnyčios nariais ir Viešpaties išrinktais vadovais turės ilgalaikių pasekmių, kurių neįmanoma dabar įžvelgti. Galbūt dėl jūsų tikėjimui prieštarausiančios kokios nors doktrinos, taisyklės ar istorijos etapo imsite manyti, jog vienintelis būdas išspręsti kilusią vidinę sumaištį šiuo metu yra „nebevaikščioti“ su šventaisiais. Jei gyvensite tiek, kiek gyvenu aš, galiausiai suprasite, jog visa tai savaime išsisprendžia. Kokia nors įkvėpta įžvalga ar apreiškimas gali problemą nušviesti nauja šviesa. Atminkite, jog Sugrąžinimas nėra momentinis įvykis, jis tebevyksta.

Niekada neapleiskite didingų pranašo Džozefo Smito apreikštų tiesų. Niekada nesiliaukite skaitę, svarstę ir taikę Mormono Knygoje esančią Kristaus doktriną.

Niekada Viešpačiui neskirkite mažiau laiko – sąžiningai stenkitės suprasti, ką yra apreiškęs Viešpats. Mano brangus draugas ir buvęs kolega vyresnysis Nylas A. Maksvelas yra pasakęs: „Neturėtume manyti […], kad tai, ko nesugebame paaiškinti, yra nepaaiškinama.“⁶

Taigi, prieš priimant dvasiškai pragaištingą pasirinkimą išeiti, raginu jus stabtelėti ir atidžiai pagalvoti apie tai, kas iš pat pradžių atvedė jus prie jūsų liudijimo apie šią sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Stabtelėkite ir pagalvokite, ką čia esate jautę ir kodėl tai esate jautę. Prisiminkite atvejus, kai Šventoji Dvasia paliudijo jums apie amžinąją tiesą.

Kur dar rasite tokių, kurie kartu su jumis tikės asmeniniais, mylinčiais Dangiškaisiais Tėvais, mokančiais mus, kaip sugrįžti Jų amžinojon akivaizdon?

Kur dar jus mokys apie Gelbėtoją, kuris yra jūsų geriausias draugas, kentėjęs ne tik už jūsų nuodėmes, bet ir „visokius skausmus ir suspaudimus“ tam, „kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, pagal kūną, kad jis savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse“⁷, įskaitant, mano manymu, tikėjimo praradimo silpnybę?

Kur dar galėsite daugiau sužinoti apie Dangiškojo Tėvo planą, skirtą mūsų amžinajai laimei ir ramybei, apie planą, kupiną nuostabiausių galimybių, mokymų, patarimų dėl mūsų žemiškųjų ir amžinųjų gyvenimų? Atminkite, jog išgelbėjimo planas suteikia žemiškajam gyvenimui prasmę, tikslą ir kryptingumą.

Kur dar rasite taip detaliai ir įkvėptai suorganizuotą Bažnyčią, kurioje jus mokytų ir palaikytų vyrai ir moterys, nuoširdžiai pasišventę tarnauti Viešpačiui per tarnavimą jums ir jūsų šeimai?

Kur dar surasite gyvuosius pranašus ir apaštalus, kuriuos Dievas pašaukia tam, kad šių dienų iššūkiams įveikti turėtumėte dar vieną patarimo, supratimo, paguodos ir įkvėpimo šaltinį?

Kur dar rasite tokių žmonių, kurie gyventų pagal tam tikras vertybes ir standartus, pagal kuriuos gyvenate ir jūs, ir kuriuos norite perduoti savo vaikams ir vaikaičiams?

Kur dar galėsite patirti tą džiaugsmą, kuris kyla dalyvaujant gelbstinčiose šventyklos apeigose ir sandorose?

Broliai ir seserys, priimti Kristaus Evangeliją ir gyventi pagal ją gali būti sudėtinga. Taip visuomet buvo ir taip visuomet bus. Gyvenimas gali būti panašus į kopimą stačiu ir daug pastangų reikalaujančiu šlaitu. Visai normalu tame kelyje retkarčiais sustoti ir atsikvėpti, iš naujo įvertinti savo kelią bei nuspręsti, kokiu tempu eisime toliau. Sustoti tokiame kelyje reikia ne kiekvienam, tačiau nėra nieko blogo, jei dėl tam tikrų aplinkybių jūs stabtelite. Tiesą sakant, tai gali būti pozityvus dalykas tiems, kurie tokį stabtelėjimą išnaudos, kad atsigaivintų gyvuoju Kristaus Evangelijos vandeniu.

Pavojus kyla tuomet, kai renkamasi eiti nuo kelio, vedančio prie gyvybės medžio.⁸ Kartais galime mokytis, tyrinėti ir pažinti, o kartais turime tikėti, pasitikėti ir viltis.

Galiausiai visi turėsime atsakyti į šį Gelbėtojo klausimą: „Ar ir jūs pasitrauksite?“⁹ Visi turėsime surasti savo atsakymą į šį klausimą. Kai kuriems atsakyti bus lengva; kitiems – sunku. Neapsimesiu žinančiu, kodėl vieniems tikėti yra lengviau negu kitiems. Tiesiog esu labai dėkingas už žinojimą, kad atsakymai visuomet yra, ir jeigu jų ieškosime – tikrai ieškosime su tikru ketinimu, pamaldžiai ir visa širdimi, – tai galiausiai atsakymus į savo klausimus rasime eidami Evangelijos taku. Savo tarnystėje pažinojau tokių, kurie nuklydo, bet po savo tikėjimo išbandymo vėl sugrįžo.

Nuoširdžiai viliuosi, kad pakviesime kuo daugiau Dievo vaikų surasti Evangelijos kelią ir likti jame, kad ir jie „valgytų vaisiaus, kuris [yra] trokštinas labiau už visus kitus vaisius“¹⁰.

Širdingai prašau drąsinti, priimti, suprasti ir mylėti tuos, kuriems sunkiai sekasi išlaikyti tikėjimą. Niekada neturime apleisti savo brolių ir seserų. Visi esame skirtingose kelio vietose, tad turime vienas kitam atitinkamai padėti.

Kaip sveikinimo dvasioje turime ištiesti savo rankas naujiems atsivertusiesiems, taip jas turėtume ištiesti ir palaikyti tuos, kurie turi klausimų ir kurių tikėjimas svyruoja.

Pasinaudodamas dar viena žinoma metafora, meldžiu, kad visi, galvojantys išlipti iš „senojo Sionės laivo“, prie kurio šturvalo stovi Dievas ir Kristus, prieš tai darydami stabtelėtų ir atidžiai pamąstytų.

Prašau suprasti, kad nors šį seną laivą blaško stiprūs audros vėjai ir bangos, jo denyje yra pats Gelbėtojas, kuris įsakymu: „Nutilk, nurimk!“, gali tą audrą nuramdyti. O iki tol nesibaiminkime, tikėkime nesvyruodami ir žinokime, „kad net vėjai ir marios jo klauso“¹¹.

Broliai ir seserys, Viešpaties vardu jums pažadu, kad Jis niekada neapleis savo Bažnyčios ir kad Jis niekada neapleis nė vieno iš mūsų. Prisiminkite Petro atsakymą į Gelbėtojo klausimą ir žodžius:

„Pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“¹²

Liudiju , kad „[neduota] jokio kito vardo nei jokio kito būdo, nei priemonių, kuriomis žmonių vaikai gali būti išgelbėti – tik Kristaus“¹³.

Taip pat liudiju, jog šiomis dienomis Jėzus Kristus yra pašaukęs apaštalus ir pranašus bei sugrąžinęs savo Bažnyčią su mokymais ir įsakymais – „[prieglobstį] nuo audros ir nuo rūstybės“, kurios tikrai ištiks, jei pasaulio žmonės neatgailaus ir nesugrįš pas Jį.¹⁴

Taip pat liudiju, kad Viešpats „kviečia juos visus ateiti pas jį ir ragauti jo gerumo; ir neatstumia nė vieno, kas ateina pas jį: juodo ar balto, vergo ar laisvojo, vyro ar moters […] ir Dievui visi yra vienodi“¹⁵.

Jėzus yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas, o Jo sugrąžintoji Evangelija, jei išliksime Evangelijos kelyje ir seksime Jo pėdomis, saugiai mus sugrąžins mūsų Dangiškųjų Tėvų akivaizdon. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.