Tikėjimo akimi

Būdami palaiminti sugrąžintąja Jėzaus Kristaus Evangelija mes nuolankiai pareiškiame, kad tam tikri dalykai yra absoliuti tiesa. Šios amžinosios tiesos yra tos pačios kiekvienam Dievo sūnui ir dukteriai.

Raštuose mokoma: „Tiesa yra pažinimas apie dalykus – kokie jie yra ir kokie jie buvo, ir kokie jie bus.“³ Tiesa žiūri į praeitį ir į ateitį, praplėsdama mūsų mažytės laiko atkarpėlės perspektyvą.

Jėzus pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“⁴ Tiesa rodo kelią į amžinąjį gyvenimą. Ji ateina tik per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų. Nėra kito kelio.

Jėzus Kristus mus moko, kaip gyventi, ir per savo Apmokėjimą ir Prisikėlimą siūlo mums nuodėmių atleidimą bei nemirtingumą kitoje uždangos pusėje. Tai absoliuti tiesa.

Jis mus moko, kad nesvarbu, ar esame turtingi, ar vargšai, žymūs ar nežinomi, rafinuoti ar paprasti. Mūsų tikrasis mirtingojo gyvenimo siekis yra stiprinti savo tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi, vietoj blogio rinktis gėrį ir laikytis Jo įsakymų. Nors labai džiaugiamės kiekvienu mokslo ar medicinos pasiekimu, tačiau Dievo tiesos yra nepalyginamai didingesnės nei tie atradimai.

Kaip priešingybė šioms amžinybės tiesoms, visuomet buvo ir yra klastotės – jos atitraukia Dievo vaikų dėmesį nuo tiesos. Priešininko argumentai visada tie patys. Pasiklausykite, kokie jie buvo prieš 2 000 metų:

„Jūs negalite žinoti to, ko nematote. […] Visa, ką žmogus daro, nėra joks nusikaltimas.“

„[Ne Dievas jus laimina, o …] kiekvienas žmogus klesti pagal savo gabumus.“⁵

„Tai neprotinga, kad […] tokia esybė kaip Kristus [yra] Dievo Sūnus.“⁶

„[Jūsų įsitikinimai yra kvaila tradicija ir] pasimaišiusio proto padarinys.“⁷ Skamba panašiai, kaip ir šiais laikais, ar ne?

Kartu su Evangelijos sugrąžinimu Dievas mums parūpino būdą, kaip sužinoti ir pažinti esmines dvasines tiesas: jas sužinome per Šventuosius Raštus, per asmenines maldas bei patyrimus, per gyvųjų pranašų ir apaštalų patarimus ir per vadovavimą Šventosios Dvasios, kuri mums gali padėti „pažinti tiesą apie viską“⁸.

Dievo dalykus pažinsime tada, kai jų dvasiškai ieškosime. Paulius pasakė: „Niekas nežino to, kas yra Dievo, nebent turįs Dievo Dvasią. […] Nes tai dvasiškai atpažįstama.“⁹

Pažvelkite į šį Maiklo Merfio paveikslą. Žvelgdami iš šios vietos, vargu ar patikėsite, kad tai meniškai nutapyta žmogaus akis. Tačiau jei į tuos taškelius pažvelgsite iš kitos vietos, pamatysite visą tapytojo kūrinio grožį.

Panašiai regime dvasines Dievo tiesas – tikėjimo akimi žvelgdami iš tam tikros padėties. Paulius pasakė: „Sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama.“¹⁰

Raštai, mūsų maldos ir patyrimai, šių laikų pranašai ir Šventosios Dvasios dovana atveria dvasinį tiesos vaizdą, būtiną mūsų žemiškai kelionei.

Tikėjimo akimi pažvelkime į pareiškimą apie šeimą.

Prezidentas Gordonas B. Hinklis dokumentą „Šeima. Pareiškimas pasauliui“ pristatė tokiu teiginiu: „Kai yra tiek daug sofistikos, kuri skleidžiama tartum tiesa, kai tiek daug standartų ir vertybių pridengta apgaule, kuri taip stipriai vilioja ir gundo susitepti pasauliu, pajutome būtinybę [jus] įspėti.“¹¹

Pareiškimo pradžioje rašoma: „Visos žmogiškos esybės – vyrai ir moterys – sukurti pagal Dievo atvaizdą. Kiekvienas yra mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar duktė, ir, kaip toks, kiekvienas turi dievišką prigimtį ir paskirtį.“

Tai yra amžinosios tiesos. Jūs ir aš nesame gamtos atsitiktinumas.

Man labai patinka šie žodžiai: „Ikimirtingoje karalystėje dvasiniai sūnūs ir dukterys pažinojo ir garbino Dievą, kaip savo Amžinąjį Tėvą, ir priėmė Jo planą.“¹²

Mes gyvenome prieš gimdami Mūsų individualiosios savybės yra amžina mūsų dalis. Ne visai mums suprantamu būdu mūsų dvasinis augimas ikižemiškame pasaulyje lemia tai, kas esame čia.¹³ Mes priėmėme Dievo planą. Žinojome, kad žemėje susidursime su sunkumais, skausmu ir širdgėla.¹⁴ Taip pat žinojome, kad ateis Gelbėtojas ir, jei parodysime savo vertumą, pakilsime per Prikėlimą ir „bus pridėta šlovė ant [mūsų] galvų per amžių amžius“¹⁵.

Pareiškime be užuolankų rašoma: „Skelbiame, kad priemonės, kuriomis kuriama mirtingoji gyvybė, yra nustatytos Dievo. Tvirtiname, kad gyvybė yra šventa ir kad Dievo amžinajame plane ji yra nepaprastai svarbi.“

Mūsų Tėvo planas vyrą ir žmoną skatina į pasaulį atvesti vaikus ir mus įpareigoja netylėti ginant dar negimusius.

Jei rinksimės, su kokiomis pareiškimo mintimis sutikti, o su kokiomis nesutikti, aptemdysime amžinybės vaizdą, nes pernelyg daug svarbos teiksime savo patyrimams čia ir dabar. Jei šį pareiškimą pamaldžiai apmąstysime žvelgdami tikėjimo akimi, geriau suprasime, kaip gražiai tie principai siejasi, vienas kitą paremia ir atskleidžia Tėvo planą Savo vaikams.¹⁶

Ar tikrai verta stebėtis, kad kai kuriems kyla įvairių klausimų po to, kai Viešpaties pranašai paskelbia Jo valią? Žinoma, vieni pranašų balsą atmeta iš karto,¹⁷ tačiau kiti pamaldžiai apmąsto iškilusius klausimus – klausimus, kurie bus išspręsti parodžius kantrybę ir žvelgiant tikėjimo akimi. Jei šis pareiškimas būtų buvęs apreikštas kitame amžiuje, vis tiek kiltų klausimų, tik jie skirtųsi nuo šiandieninių klausimų. Vienas iš pranašų tikslų yra padėti mums atsakyti į nuoširdžius klausimus.¹⁸

Dar prieš tapdamas Bažnyčios prezidentu, prezidentas Raselas M. Nelsonas pasakė: „Pranašai numato ateitį. Jie mato rimtus pavojus, kuriuos mūsų kelyje paruošė arba paruoš priešininkas. Pranašai taip pat mato tų, kurie klausosi nusiteikę paklusti, laukiančias didžias galimybes ir privilegijas.“¹⁹

Liudiju apie Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo vieningo balso tiesą ir dvasinę galią.

Savo gyvenime esame matę dramatišką pasaulio nuomonės pasikeitimą dėl daugumos šiame pareiškime išdėstytų principų. Mano paauglystės ir jaunavedžio metais nemaža pasaulio dalis nesilaikė Viešpaties standartų, kuriuos mes vadiname skaistybės įstatymu, teigiančiu, kad lytiniai santykiai galimi tik tarp teisėtai susituokusio vyro ir moters. Kai man buvo 20–30 metų daugelis nusigręžė nuo šventos negimusiojo apsaugos, nes abortai tapo vis priimtinesni. Pastaraisiais metais daugelis nusigręžia nuo kito Dievo įstatymo, teigiančio, kad santuoka yra šventa vyro ir moters sąjunga.²⁰

Stebėdami, kaip daugelis peržengia Viešpaties nustatytas ribas, prisimename tą dieną Kafarnaume, kai Gelbėtojui paskelbus Savo dieviškumą, „daug Jo mokinių […] daugiau su Juo nebevaikščiojo“.

Tada Gelbėtojas atsisuko į Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“

Petras atsakė:

„Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“²¹

Yra labai daug Jėzaus Kristaus Evangelijai ištikimų jaunų ir pagyvenusių žmonių, kurių asmeninės aplinkybės neaprašytos pareiškime apie šeimą: [tėvų] ištuokas išgyvenusių vaikų; jaunuolių, kurių draugai juokiasi iš skaistybės įstatymo; vyrų ir moterų, kuriuos sunkiai sužalojo sutuoktinio neištikimybė; vaikų negalinčių susilaukti vyrų ir žmonų; išsituokusių moterų ir vyrų, kurių sutuoktiniai yra ne sugrąžintosios Evangelijos tikėjimo; vienišų moterų ir vyrų, kurie dėl įvairiausių priežasčių negali tuoktis.

Vienas mano draugas, kurį pažįstu beveik 20 metų ir kurį labai gerbiu, yra nevedęs dėl potraukio savo lyčiai. Jis ir toliau laikosi sudarytų šventyklos sandorų, plėtoja savo kūrybinius ir profesinius talentus ir kuo kilniausiai tarnauja tiek Bažnyčioje, tiek savo bendruomenėje. Neseniai jis man tarė: „Suprantu savo likimo žmones, pasirinkusius šiame pasaulyje nesilaikyti skaistybės įstatymo. Bet argi Kristus nėra mūsų prašęs būti „ne iš pasaulio“? Aišku tai, kad Dievo standartai skiriasi nuo pasaulio standartų.“

Žmogaus įstatymai dažnai kerta Dievo įstatymais nustatytas ribas. Norintiems įtikti Dievui tikrai reikalingas tikėjimas, kantrumas ir stropumas.²²

Mudu su žmona Kete pažįstame penktą dešimtmetį įpusėjusią seserį, apdovanotą profesiniais gebėjimais ir šauniai tarnaujančią savo apylinkėje. Ji taip pat laikosi Dievo įstatymų. Ji parašė:

„Svajojau apie dieną, kai būsiu palaiminta vyru ir vaikais. Tos dienos vis dar laukiu. Kartais dėl savo padėties imu jaustis užmiršta ir vieniša, tačiau stengiuosi susitelkti ne į tai, ko neturiu, o į tai, ką turiu ir kaip galiu padėti kitiems.

Man padeda tarnavimas savo šeimai ir artimiesiems, apylinkėje ir šventykloje. Nesu pamiršta ar vieniša todėl, kad esu (ir visi esame) vienos didesnės šeimos dalis.“

Kas nors sakys: „Nesuprantate mano padėties.“ Galbūt nesuprantu, tačiau liudiju, kad yra Tas, kuris tikrai supranta.²³ Yra Tas, kuris dėl Savo aukos tame sode ir ant kryžiaus, tikrai supranta jūsų naštas. Pažadu jums, kad jei Jo ieškosite ir laikysitės Jo įsakymų, tai Jis palaimins jus ir pakels tas naštas, kurias per sunku nešti vienam. Jis parūpins jums amžinuosius draugus ir tarnavimo progų. Svarbu tai, kad Jis pripildys jus galingos Šventosios Dvasios ir apšvies Savo dangiškuoju pritarimu. Jokie Šventosios Dvasios bendrystės ar amžinybės palaiminimų neverti pasirinkimai, jokios kitos panašios alternatyvos nėra vertos jūsų dėmesio.

Žinau, kad Gelbėtojas gyvas. Liudiju, kad Jis yra visos svarbiausios tiesos šaltinis ir išpildys visus palaiminimus, kuriuos yra pažadėjęs besilaikantiems Jo įsakymų. Jėzaus Kristaus vardu, amen.