Nusitverkime stiprių šaknų

Kai mokiausi Rusijos mokykloje, skaičiau baisų pasakojimą apie du berniukus, kuriuos miške užklupo meška. Suaugusi pati tapau mokytoja. Kartą keli draugai pasiūlė man nuvažiuoti su jais pagrybauti. Nors miško vis dar bijojau, bet sutikau su jų pasiūlymu.

Įžengusi į mišką, nusitvėriau medinės lazdos, kad meškos užpuolimo atveju galėčiau apsiginti. Netrukus mano draugai surado ieškotų lepšių. Tuo tarpu aš ieškojau raudonviršių, todėl pasukau kita kryptimi. Net nepastebėjau, kaip likau viena.

Begrybaudama paslydau ir pargriuvau. Krepšelis grybams nuskriejo aukštyn, bet vis dar stipriai laikiausi savo lazdos. Bandydama atsikelti pastebėjau, kad esu klampiame purve. Savo siaubui supratau, kad nuklydau į pelkę! Mano guminiai batai greitai prisipildė vandens ir pradėjau grimzti. Bandžiau pajudinti kojas, bet užuot išsilaisvinusi, įgrimzdau dar giliau. Kai purvas pasiekė juosmenį, labai išsigandau.

Šaukiausi draugų pagalbos, bet viskas, ką girdėjau, tebuvo laumžirgių zvimbimas ir varlių kvarksėjimas. Pradėjusi verkti prisiminiau savo mamą. Ištikus nelaimei, ji visada melsdavosi. Ji dažnai kviesdavo ir mane prisijungti prie maldos, bet aš visada atkirsdavau: „Nėra jokio Dievo.“

Bet atsidūrus šioje mirtinai pavojingoje klampynėje, man neliko nieko kito kaip melstis ir šauktis Dievo pagalbos. „Jei esi, prašau, padėk man!“ – maldavau aš.

Beveik iš karto išgirdau švelnų balsą, kuris man sakė: „Tikėk ir nebijok. Griebkis už stiprios medžio šaknies.“

Apsižvalgiusi už savęs pamačiau didelę medžio šaknį. Naudodamasi savo medine lazda, užsikabinau už tos šaknies. Tada iš kažkur atsirado jėgų ir sugebėjau išsikapanoti iš tos pelkės.

Aplipusi purvu, parkritau ant žemės ir dėkojau Dievui už atsakytą maldą. Nuo tada tikiu, kad Jis yra. Jaučiau Jo artumą ir balsą, ir Jis man suteikė jėgų išsikapanoti iš pelkės.

Truputį vėliau, kai nuolatiniai misionieriai man pasakojo apie Pranašą Džozefą Smitą ir jo Šventojoje Giraitėje gautą atsakymą į maldą, visiškai jais patikėjau. Juk Dievas ir į mano maldą atsakė miške. Užsikabinau už stiprių Evangelijos šaknų, netrukus pasikrikštijau ir šiandien tarnauju Armėnijos Gjumri skyriuje.

Žinau, kad Dangiškasis Tėvas myli visus Savo vaikus, ir esu dėkinga už tai, kad esu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narė. Taip pat esu dėkinga už daugybę kitų palaimų, gautų iš Dangiškojo Tėvo, ypač už Jo atsakymą į ateistės maldą miške prieš daugelį metų.