Konos šventykla

Kai buvo įšventinamas tarnauti aukštojoje kuolo taryboje Big Ailende, Havajuose, Lerojus Alipas atidžiai klausėsi palaiminimo. Jo metu broliui Alipui buvo pasakyta, kad, dar jam tebegyvenant saloje, ten bus pastatyta šventykla ir kad jis tarnaus joje. Tai buvo 1984 metais, ir vienintelė šventykla Havajuose buvo Oahu saloje, už daugybės kilometrų, kuriuos buvo galima įveikti tik laivu arba lėktuvu.

Tas kunigystės palaiminimas įkvėpė brolį Alipą. „Manau, kad gavęs palaiminimą žmogus turi padaryti viską, ką gali, kad įgyvendintų tą palaiminimą“, – sako jis. Taigi jis su žmona Roza nusprendė kiekvieną mėnesį lankytis Oahu šventykloje.

Tai padaryti buvo nelengva. Kelionė kainavo 300 JAV dolerių – labai daug šeimai, vos išgyvenančiai iš valstybės tarnautojo brolio Alipo atlyginimo. Vienintelis būdas nuvykti į šventyklą buvo panaudoti tam savo santaupas. Jie džiugiai tai darė.

Nė metams nepraėjus jų santaupos baigėsi. „Bet mūsų širdys buvo šventykloje, – sako brolis Alipas. – Norėjome ir toliau ten lankytis. Taigi meldėme pagalbos.“

Netrukus brolis Alipas netikėtai gavo papildomo darbo pasiūlymą – anksti ryte pristatyti laikraščius vietinėms įmonėms. Už šį laikraščių pristatymą jis gaudavo beveik 700 JAV dolerių per mėnesį. Turėdami daugiau, nei reikėjo apsilankymui šventykloje, brolis ir sesuo Alipai buvo įkvėpti likusias lėšas dėti į savo specialų šventyklos fondą.

1986 metais paaiškėjo, kodėl jie buvo įkvėpti tai daryti: dabar gyvendami Havajų Konos kuole, jie galėjo padėti nuvykti į šventyklą kitoms kuolo narėms, kurios buvo vertos, bet neturėjo galimybės gauti savo apdovanojimo. Taigi kiekvieną mėnesį Alipai pasiimdavo vieną seserį į Oahu. Kiekvieną kartą sugrįžusios tos seserys liudydavo apie dvasinę galią ir džiaugsmą, patirtus darant šventyklos darbą už save ir kitus. Netrukus kuole pasklido šventyklos darbo dvasia ir daugiau narių ėmė ieškoti būdų apsilankyti šventykloje.

Pasinaudojęs savo ryšiais kelionių industrijoje, brolis Alipas gavo skrydžių, autotransporto ir pragyvenimo nuolaidas visiems kuolo nariams, norintiems vykti į šventyklą. Iki 1994 metų daugiau nei 100 Konos kuolo narių kiekvieną mėnesį lankydavosi Havajų Laie šventykloje. Juokdamasis brolis Alipas prisimena: „Šventyklos prezidentas pajuokavo, kad Konos šventieji taip gausiai lankydamiesi šventykloje baigia numindžioti šventyklos kilimus.“

1997 metais prezidentas Gordonas B. Hinklis (1910–2008) paskelbė naują kursą šventyklų statybos srityje. Mažesnių šventyklų statymas leistų pastatyti daugiau šventyklų. Po šešių mėnesių Big Ailendo šventiesiems buvo atlyginta už ištikimybę – prezidentas Hinklis paskelbė, kad bus statoma šventykla Konoje. Po to, kai 2000 m. šventykla buvo pašventinta, brolis Alipas buvo pašauktas tarnauti antruoju patarėju šventyklos prezidentūroje. Šiuo metu, išėjęs į pensiją, bet pasinėręs į Viešpaties darbą, jis vadovauja darbininkams, prižiūrintiems, kad Havajų Konos šventyklos šventorius būtų gražus.

Brolis ir sesuo Alipai džiaugiasi, kaip Dangiškasis Tėvas palaimino juos tuo, ko jiems reikėjo, kad galėtų toliau tarnauti kitiems. Brolis Alipas pasakoja, kad pirmą kartą atvykę į Koną „neturėjome kur apsistoti, išskyrus mažą kavos laukų darbininko trobelę kalvose“. Ten jie apsistodavo ištisus mėnesius, kol galiausiai galėjo išsinuomoti mažą namelį.

Po kelerių metų jie jau turėjo pakankamai santaupų ir pajamų geresniam namui, bet nerado tinkamo. Vieną dieną, broliui Alipui besidarbuojant šventyklos šventoriuje, atėjo pagyvenusi sesuo. Ji verkė. „Ją iškeldino iš namų, ir ji neturėjo kur eiti. Kažkodėl pasakiau jai, kad nuvyktų aplankyti savo anūkų, o kai grįš, galės gyventi su mumis.“ Bėda buvo ta, kad Alipų namuose vietos buvo tik broliui ir seseriai Alipams. Taigi jie ėmė melstis ir karštai ieškoti būdų gauti tuos palaiminimus, kurių jiems reikėjo.

Netrukus nekilnojamo turto agentas pakvietė juos apžiūrėti dviejų aukštų namo su šešiais miegamaisiais. Jiems jis labai patiko, bet jie manė, kad namas kainuoja daugiau, nei jie gali sumokėti. Nenoriai jie atsisakė to pasiūlymo.

Bet būdas atsirado. Per kelias savaites namo kaina nukrito, ir Alipai suprato, kad pasinaudodami kreditu galėtų tą namą įpirkti. Dėl to toji vargšė sesuo, grįžusi į Koną, ir trys Alipų vaikai, taip pat neturtingi, pas brolį ir seserį Alipus surado namus savo šeimoms.

„Viešpats nuostabiai mumis pasirūpino, – sako brolis Alipas. – Kai parodome, kad esame pasiryžę aukoti savo laiką, talentus ir išteklius Jam, Jis išlieja ant mūsų savo švelnius pasigailėjimus.“