Mano siuvinėti poniai

Turiu išsiuvinėtą dviejų margų ponių paveikslėlį, kurį siuvinėjau beveik metus. Jis buvo beveik baigtas, kai pastebėjau, kad suklydau pasirinkdama vieno iš ponių spalvą. Kadangi tai buvo galima spalva arkliuko odai, nesuvokiau savo klaidos, kol nepamačiau, kad ta ponio spalva nesiderina su gretimomis paveikslėlio spalvomis.

Jaučiausi priblokšta. Praleidau tiek laiko kurdama šį paveikslėlį, ir mintis, kad reikės ištraukti visus klaidingos spalvos dygsnius, buvo nepakeliama. Su ašaromis akyse atidariau šiukšlių dėžę ir išmečiau paveikslėlį.

Atsisėdau prie stalo, kur laikiau savo siuvinėjimo priemones, kad galėčiau paliūdėti dėl prarasto gražių ponių paveikslėlio ir užsiimti kitais darbais. Tačiau negalėjau nieko daryti – negalėjau pamiršti to paveikslėlio, kurį taip sunkiai kūriau. Atidariau šiukšlių dėžę ir jį išsiėmiau. Kitoje netinkančios spalvos pusėje suradau mazgelį ir atsargiai jį nukirpau. Atvertusi paveikslėlį, ėmiau traukti siūlus.

Kartais darbas ėjosi greitai. Kartais matydavau, kad tai nėra taip paprasta. Nebuvau įsitikinusi, kaip pataisyti tai, ką buvau padariusi. Kartais turėdavau nukirpti kiekvieno dygsnio siūlus. Mano sūnus pasakė, kad jam daro įspūdį mano pasiryžimas visą tai daryti, kad pataisyčiau paveikslėlį. Galų gale juk tai buvo tik išsiuvinėtas paveikslėlis!

Traukinėdama siūlus, ėmiau galvoti apie atgailą ir kaip buvo sunku ištaisyti kai kurias mano padarytas klaidas. Tikra atgaila reikalauja didelio noro, darbo ir kančios, bet ji verta visų tų pastangų.

Iš naujo siuvinėdama tą arkliuką, prisiminiau, kad atgaila leidžia Jėzaus Apmokėjimui pašalinti nuodėmės spalvą iš mano gyvenimo ir padeda man viską pradėti iš naujo. Manieji „atgailos poniai“ kabo mano namuose, kaip švelnus, tačiau vaizdingas priminimas daryti kas teisu, nepasiduoti, kai suklystu, ir prisiminti, kad per atgailą visa kita atliks Apmokėjimas.