Galbūt mes turėtume pasimelsti

1975 metų pavasarį mes su šeima gyvenome tarp nuostabių žalių laukų Reino krašto-Pfalco žemėje, Vakarų Vokietijoje. Vieną lietingą sekmadienį, važiuodami namo iš bažnyčios, stabtelėjome pažiūrėti į ant šono apsivertusį automobilį, gulintį ant išmirkusios kelio sankasos, miško pakraštyje. Dėl tankaus medžių skliauto ir artėjančios nakties miške jau buvo tamsu.

Pažiūrėję į sudaužytą automobilį, grįžome į savo mašiną ir supratome, kad ji įstrigusi purve. Pavažiuoti atgal negalėjau, galėjau važiuoti tik į priekį – tiesiai į mišką. Važinėjome miškais ir anksčiau, todėl žinojome, kad daugelis miško keliukų tarpusavyje jungiasi ir galiausiai išveda į pagrindinį kelią, taigi nusprendžiau važiuoti pirmyn, į tamsą.

Greitai įsitikinau, kad tai buvo neteisingas sprendimas. Siauras, šlapias keliukas, sudarkytas gilių provėžų, vedė vis giliau ir giliau į tamsų mišką. Mėginau palaikyti vienodą greitį, nes bijojau, kad sustoję įstrigtume. Tiesiai priešais mus pamačiau aukštesnę vietą, kurį atrodė pakankamai kieta, kad išlaikytų automobilio svorį. Nusprendžiau išvairuoti mašiną iš purvo, kad gaučiau bent kiek laiko pagalvoti. Automobilis šoktelėjo aukštyn ir išsiveržė iš purvo.

Išjungiau variklį ir išlipau. Išjungęs mašinos žibintus nieko negalėjau matyti. Vėl įjungiau žibintus, pasiėmiau žibintuvėlį ir, apžiūrėjęs automobilį, nusprendžiau, kad geriausia, ką galiu daryti, tai pavažiuoti atgal į mišką, apsisukti ir tada lėkti atgal į tą pusę, iš kurios atvažiavome.

Pavažiavau atgal kiek tik buvo įmanoma, truputį „pabirzginau“ variklį, šokau vėl į kelią ir giliai prasmegau purve. Dabar mes tikrai patekome į bėdą. Aplinkui tvyrojo visiška tamsa ir tyla. Automobilyje sėdėjome mudu su žmona ir mūsų tris išsigandę vaikai.

Paklausiau žmonos, ar gali ką nors pasiūlyti. Po akimirkos ji pasakė: „Galbūt mums reikėtų pasimelsti.“ Vaikai vos ne iš karto nusiramino. Sukalbėjau nuolankią, bet beviltišką maldą, prašydamas pagalbos. Man dar meldžiantis, galvoje šmėkštelėjo labai aiški mintis: „Uždėk ant ratų grandines.“

Stovėdama 25 centimetrų gylio purve ir dėvėdama sekmadieninę suknelę, mano brangioji žmona laikė žibintuvėlį, kol aš plikomis rankomis nuvaliau užpakalinius ratus ir uždėjau grandines. Tikėdami ir pasikliaudami mes vėl pasimeldėme ir užvedėme variklį. Lėtai išvažiavome iš purvyno ir galiausiai grįžome į pagrindinį kelią.

Iš džiaugsmo, kad pavyko ištrūkti iš purvyno ir tamsos, aš vos nepamiršau, kas padėjo mums išvažiuoti iš miško. Mūsų penkiametė dukrelė priminė man, sakydama: „Tėveli, Dangiškasis Tėvas tikrai atsako į mūsų maldas, ar ne?“