Visuomet viduryje

Kalbėdamas mūsų jauniems misionieriams, dažnai sakau, kad jie yra savo misijos viduryje. Ar jie būtų atvykę vos prieš dieną, ar jau kitą dieną turėtų vykti namo, prašau jų įsivaizduoti save kaip visuomet esančius viduryje.

Nauji misionieriai gali jaustis per daug nepatyrę, kad galėtų efektyviai dirbti, todėl jie delsia ir nekalba ar nesielgia drąsiai ir su pasitikėjimu. Patyrę misionieriai, kurių misija eina į pabaigą, dėl to gali jaustis liūdni arba sulėtinti savo darbą, nes svarsto, ką darys po misijos.

Kad ir kokios būtų aplinkybės, kad ir kur jie tarnautų, tiesa yra tokia, kad Viešpaties misionieriai kasdien sėja nesuskaičiuojamas gerų naujienų sėklas. Savęs įsivaizdavimas kaip visuomet esančio savo misijos viduryje padrąsins šiuos ištikimus Viešpaties atstovus ir suteiks jiems energingumo. Kaip tai yra su nuolatiniais misionieriais, taip yra ir su mumis visais.

Šis požiūrio pakeitimas yra daugiau nei paprastas proto triukas. Idėjoje, kad visuomet esame pusiaukelėje, slypi didi tiesa. Jei žemėlapyje žvelgiame į vietą, kur esame, mums knieti pasakyti, kad esame pradžioje. Tačiau, jei pažvelgiame įdėmiau, kad ir kur bebūtume, ta vieta tėra didesnės vietovės viduryje.

Kaip yra su erdve, taip yra ir su laiku. Galime jaustis, kad esame savo gyvenimo pradžioje arba pabaigoje, bet, pažvelgę į tai, kur esame, lyginant su amžinybe – kai suvokiame, jog mūsų dvasia jau egzistuoja mums neišmatuojamą laiką, ir kad dėl tobulos Jėzaus Kristaus aukos ir Apmokėjimo mūsų sielos gyvuos per visą ateinančią amžinybę – mes galime suvokti, kad iš tikrųjų esame viduryje.

Neseniai pajutau norą perdaryti savo tėvų kapo antkapį. Laikas nepagailėjo jų kapavietės, ir man atrodė, jog dėl pavyzdingo jų gyvenimo ten labiau tiktų naujas antkapis. Kai pažvelgiau į gimimo ir mirties datas ant antkapio, sujungtas įprastu menkučiu brūkšneliu, šis mažas gyvenimo trukmės simbolis staiga pripildė mano mintis ir širdį gausybe nuostabių prisiminimų. Kiekvienas iš šių brangių prisiminimų atspindi akimirką iš mano tėvų gyvenimo vidurio ir iš mano paties gyvenimo vidurio.

Kad ir koks būtų mūsų amžius, kad ir kur būtume, kai kas nors įvyksta mūsų gyvenime, visuomet esame viduryje. Dar daugiau, mes amžinai būsime viduryje.

Taip, mūsų gyvenime bus pradžios ir pabaigos akimirkos, bet tai tik žymės kelyje, mums keliaujant didžiu mūsų amžinojo gyvenimo viduriu. Ar būtume pradžioje ar pabaigoje, ar būtume jauni ar seni, Viešpats gali mus naudoti saviems tikslams, jei paprasčiausiai atidedame į šalį bet kokias mintis, kurios apriboja mūsų gebėjimą tarnauti, ir leidžiame Jo valiai formuoti mūsų gyvenimą.

Psalmininkas sako: „Ši diena Viešpaties duota, tad linksminkimės ir džiūgaukime.“ (Psalmyno 118:24.) Amulekas mums primena, kad „šitas gyvenimas yra laikas žmonėms pasiruošti susitikti su Dievu; taip, štai šito gyvenimo diena yra diena žmonėms atlikti savo darbus“ (Almos 34:32; kursyvas pridėtas). Ir poetė pareiškia: „Amžinybę sudaro dabarties dienos.“¹

Visada būti viduryje reiškia, kad žaidimas niekuomet nesibaigia, viltis niekada nedingsta ir pralaimėjimas niekada nebūna galutinis. Nes nepriklausomai nuo to, kur esame ar kokios mūsų aplinkybės, prieš mus driekiasi amžinybė pradžių ir amžinybė pabaigų.

Visada esame viduryje.