Tobulos Kūčios

Kai buvau vaikas, vienas iš nuostabiausių dalykų buvo Kūčios. Su šeima išsikepdavome picą, vaikščiodavome giedodami Kalėdų giesmes, o tada susirinkdavome švęsti Kalėdų. Kalėdų giesmes giedodavome netvirtais keturiais balsais, garsiai pritardami varganu savo muzikos instrumentų rinkiniu. Tėtis visada vakarą užbaigdavo kalėdine mintimi, sukeliančia džiaugsmo ašaras. Gyvenime nebuvo nieko geresnio už kūčias.

Kai buvau kiek vyresnis, mano mama pradėjo rūpintis mažamete kaimyne Kele. Kiekvieną dieną po mokyklos Kelė ateidavo į mūsų namus ir būdavo tol, kol jos mama grįždavo iš darbo. Kelė sekiodavo paskui mane kaip šunytis – triukšmingas ir reiklus. Visada palengvėdavo, kai Petė pasiimdavo savo dukrą ir palikdavo mūsų namus ir šeimą ramybėje.

Vieną gruodį mane apėmė siaubas, kai mama pakvietė Petę ir Kelę švęsti Kūčias kartu su mumis. Juk tai turėjo būti mano Kūčios. Mama nusišypsojo ir patikino mane, kad nuo to niekas nepasikeis. Bet aš žinojau geriau. Jos suvalgys visą mūsų picą. Kelė juoksis iš mūsų giedojimo. Nusprendžiau, kad tai bus prasčiausios Kūčios.

Vakare atėjo Petė ir Kelė. Mes kalbėjomės, juokėmės ir giedojome. Mano mama buvo teisi. Kūčios buvo tobulos. Vidurnaktį jos padėkojo ir nenoriai išėjo. Nuėjau miegoti kupina širdimi. Supratau, kad brangiausios Kalėdų dovanos nemažėja, kai jomis dalinamės. Atvirkščiai, jos darosi dar saldesnės ir gausesnės, kai daliname jas.