Darbo spartinimas

Ar suprantate, kad atkurtajai Bažnyčiai prireikė 98 metų, kad būtų įkurta 100 kuolų? Tačiau po to, nepraėjus nė 30 metų, ji įkūrė kitus 100 kuolų. O po dar aštuonerių metų Bažnyčioje buvo per 300 kuolų. Šiandien esame stiprūs, turėdami daugiau kaip 3 000 kuolų.

Kodėl šis augimas vis spartėja? Ar todėl, kad mes labiau žinomi? Ar todėl, kad mūsų maldos namai gražūs?

Šie dalykai yra svarbūs, bet priežastis, dėl kurios Bažnyčia šiandien auga, yra ta, kad taip nurodė Viešpats. Doktrinoje ir Sandorose Jis sakė: „Štai, aš pagreitinsiu savo darbą, kai bus tam laikas.“¹

Mes, Dangiškojo Tėvo vaikai, buvome siųsti į Žemę tam, kad galėtume dalyvauti spartinant šį didį darbą.

Mano žiniomis, Viešpats niekada nenurodė, kad Jo darbas aprėpia tik mirtingąjį gyvenimą. Atvirkščiai, Jo darbas apima amžinybę. Manau, kad Jis spartina savo darbą dvasių pasaulyje. Taip pat manau, kad ten esančių Savo tarnų padedamas Viešpats daugybę sielų ruošia priimti Evangeliją. Mūsų pareiga ieškoti mirusiųjų protėvių, vykti į šventyklą ir atlikti šventas apeigas, kurios esantiems už uždangos suteiks tokias pačias galimybes, kokias turime mes.

Prezidentas Brigamas Jangas (1801–1877) sakė, kad visi geri pastarųjų dienų šventieji dvasių pasaulyje yra užsiėmę: „Ką jie ten veikia? Jie visą laiką pamokslauja ir pamokslauja, ir ruošia mums kelią spartinti savo darbą statant šventyklas čia ir visur kitur.“²

Šeimos istorijos darbas nėra lengvas. Suprantu nusivylimą tų, kurie yra kilę iš Skandinavijos. Pavyzdžiui, mano švediškoje linijoje senelio vardas yra Nilsas Monsonas, o jo tėvo vardas visai ne Monsonas, bet Monsas Okesonas. Monso tėvo vardas buvo Okė Pedersonas, o jo tėvo vardas buvo Peteris Monsonas – vėl grįžtant prie Monsono.

Viešpats tikisi, kad mes su jumis gerai atliksime savo šeimos istorijos darbą. Manau, kad pirmas dalykas, ko mums reikia, norint gerai atlikti šeimos istorijos darbą, yra tai, kad su mumis būtų mūsų Dangiškojo Tėvo Dvasia. Kai gyvensime taip dorai, kaip pagal savo žinojimą galime, Jis atvers kelią išsipildyti toms palaimoms, kurių taip nuoširdžiai ir uoliai siekiame.

Klysime, tačiau nei vienas iš mūsų netaps šeimos istorijos darbo ekspertu, iš pradžių nepabuvęs naujoku. Todėl turime pasinerti į šį darbą ir būti pasiruošę sunkumams. Tai nėra lengva užduotis, bet Viešpats skyrė jums šį darbą ir skyrė jį man.

Tęsdami šeimos istorijos darbą susidursite su kliūtimis ir sakysite sau: „Daugiau nieko nebegaliu padaryti.“ Kai tai atsitiks, klaupkitės ant kelių ir prašykite Viešpatį atverti kelią, ir Jis jums tą kelią atvers. Liudiju, kad tai tiesa.

Dangiškasis Tėvas myli savo vaikus, esančius dvasių pasaulyje, tiek pat, kiek myli mane ir jus. Apie mirusiųjų gelbėjimo darbą pranašas Džozefas Smitas pasakė: „Ir dabar, kada greitai artėja didžiųjų Dievo tikslų įgyvendinimas ir pranašų išpranašauti dalykai pildosi, kai Žemėje įsteigta Dievo karalystė ir atkurta senoji tvarka, Viešpats apreiškė mums šią pareigą ir privilegiją.“³

Apie tuos mūsų protėvius, kurie mirė nepažinę Evangelijos, prezidentas Džozefas F. Smitas (1838–1918) pareiškė: „Mums darbuojantis už juos, kris jų vergijos grandinės ir juos supanti tamsa išsisklaidys, kad šviesa kristų ant jų ir kad dvasių pasaulyje jie išgirstų apie čia už juos jų vaikų atliktą darbą, ir jie džiaugsis su jumis, jums įvykdžius šias pareigas.“⁴

Dvasių pasaulyje yra milijonai mūsų Dangiškojo Tėvo vaikų, kurie prieš mirdami niekada negirdėjo Kristaus vardo. Bet dabar jie buvo mokomi Evangelijos ir laukia dienos, kai aš ir jūs atliksime pasirengimui reikalingas paieškas, kad galėtume vykti į Viešpaties namus ir atliktume už juos darbą, kurio jie patys atlikti negali.

Mano broliai ir seserys, liudiju, kad Viešpats palaimins mus, jei mes priimsime šį iššūkį ir atsakysime į jį.