Šeimos komanda

Amonas dūsavo, kai jiedu su tėčiu išėjo po futbolo rungtynių. Jis pasakė: „Nesuprantu. Turime tiek daug gerų žaidėjų. Kodėl negalime įmušti įvarčio?“

Tėtis buvo geras futbolo žaidėjas. Galbūt jis galės padėti.

Tėtis atsakė: „Man atrodo, jums reikia mokytis veikti kaip komanda. Jūs visi norite mušti įvarčius, tiesa?“

„Taip“, – atsakė Amonas. – Bet juk negalime visi būti puolėjais. Ar tai turi omenyje?“

Tėtis linktelėjo. „Negali pats vienas įmušti įvarčio. Pirmiausia gynėjams reikia atimti kamuolį iš kitos komandos, ar ne?“

Amonas nusijuokė. „Gana sunku įmušti įvartį, jei neturi kamuolio.“

„Teisingai, – pasakė tėtis. – Tada gynėjai perduoda kamuolį kam nors, kas gali įmušti. Niekas negali to padaryti vienas.“

„Tikriausiai“, – pasakė Amonas.

Kai jie grįžo namo, mama laikydama kūdikį gamino pietus. Ji paklausė: „Kaip praėjo žaidimas?“

„Mes vėl pralošėm“, – atsakė Amonas. – Bet kitą kartą žaisime geriau.“

Mama tarė: „Teisingas požiūris!“

„Mirštu iš bado!“ – sušuko Migelis kartu su Samueliu ir Luku įbėgęs vidun.

„Berniukai, ar negalėtumėte padėti padengti stalą ir nunešti žaislus į vietą?“ – paprašė mama.

Visi keturi berniukai sudejavo.

Samuelis pasakė: „Bet ne aš žaidžiau su šiais žaislais.“

„Tai užtruks visą amžinybę!“ – suaimanavo Migelis.

Tėtis nusijuokė. „Manau, kad mūsų šeima susidūrė su tokia pat problema, kaip ir Amono komanda.“

„Kokia problema?“ – paklausė Samuelis.

Amonas atsakė: „Mes neveikiame drauge. Visi norime įmušti įvartį, t. y. suvalgyti pietus, bet viską atlikti paliekame mamai.“

„Teisingai!“ – pasakė tėtis. – Kaip galime veikti kaip komanda?“

Amonui kilo idėja. „Kas, jeigu mes su Samueliu padengsime stalą? Kiti berniukai gali sutvarkyti žaislus.“

„Puiki idėja!“ – pasakė tėtis.

Netrukus pietūs buvo paruošti. Amonas sudėjo savo rankas ruošdamasis maldai. Jis buvo dėkingas, kad jo šeima darbavosi kaip komanda. Jis tikėjosi, kad taip darys ir jo futbolo komanda.