Sekite pranašais

Prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą tarnavau Jungtinių Valstijų kariniame laivyne. Buvau žemiausio rango jūreivis. Vėliau užsitarnavau pirmos klasės jūreivio laipsnį, o dar vėliau ir trečios klasės raštininko laipsnį.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvau atleistas iš tarnybos, tačiau nusprendžiau, kad jei kada nors grįšiu į kariuomenę, norėsiu tarnauti vyresniuoju karininku. Galvojau: „Jei galiu to išvengti, daugiau nedirbsiu virtuvėje ir nešveisiu denio.“

Baigęs tarnybą užsirašiau į Jungtinių Valstijų karinio laivyno rezervą. Kiekvieną pirmadienio vakarą eidavau į pratybas. Stengiausi būti pats geriausias studentas ir įvykdyti iškeltus akademinius reikalavimus. Išlaikiau visus protinius, fizinius ir emocinius egzaminus. Galiausiai gavau džiugų pranešimą: „Jūs esate vertas gauti Jungtinių Valstijų karinio laivyno atsargos mičmano laipsnį.“

Džiūgaudamas laišką parodžiau savo žmonai Francei ir tariau: „Mane priėmė! Mane priėmė!“ Ji mane apkabino ir pasakė: „Labai stengeisi ir pasiekei tikslą.“

Tačiau netrukus atsitiko kažkas netikėto. Aš buvau pašauktas tarnauti patarėju savo apylinkės vyskupijoje. Vyskupijos tarybos susirinkimas vyko tą patį vakarą, kaip ir karinio laivyno pratybos. Žinojau, kad negalėsiu vykdyti abiejų įsipareigojimų. Suvokiau, kad per maža laiko siekti karjeros karinio laivyno rezerve ir tuo pačiu metu vykdyti savo pareigas vyskupijoje. Ką turėjau daryti? Reikėjo priimti sprendimą.

Meldžiausi dėl to. Tada nuėjau pasišnekėti su vyru, kuris man augant buvo mano kuolo prezidentas, tuometiniu Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu vyresniuoju Haroldu B. Ly (1899–1973). Atsisėdau prie stalo tiesiai priešais jį. Jam papasakojau, koks man brangus tas karininko laipsnis. Tiesą sakant, net parodžiau gauto paskyrimo laišką.

Minutę pamastęs apie mano situaciją jis tarė: „Štai ką turėtum daryti, broli Monsonai. Parašyk laišką Karinio laivyno vidaus reikalų biurui ir pranešk, kad dėl to, jog buvai pašauktas tarnauti vyskupijoje, negali priimti Jungtinių Valstijų karinio laivyno atsargos karininko laipsnio.“

Mano širdis nukrito į kulnus. Jis pridūrė: „Tada parašyk Dvyliktosios karinio laivyno apygardos San Franciske viršininkui ir pasiprašyk atleidžiamas.“

Aš prabilau: „Vyresnysis Ly, jūs nesuprantate, kaip veikia karinis aparatas. Jie, be abejo, neduos man karininko laipsnio, jei jo atsisakysiu, tačiau Dvyliktoji karinio laivyno apygarda manęs neatleis iš tarnybos. Dėl Korėjoje verdančių mūšių kariai, neturintys laipsnių, bus pašaukti tarnybon. Jei jau mane pašauks, norėčiau vykti būdamas vyresniuoju karininku, tačiau taip nebus, jei nepriimsiu to laipsnio. Ar esate tikras, kad būtent tai jūs man patariate?“

Vyresnysis Ly tėviškai uždėjo ranką man ant peties ir tarė: „Broli Monsonai, turėk daugiau tikėjimo. Kariuomenė ne tau.“

Aš grįžau namo. Į voką įdėjau ašaromis aplaistytą paskyrimo laišką ir pridėjau savąjį, kuriame nurodžiau, kad atsisakau gauto laipsnio. Tada parašiau Dvyliktajai karinio laivyno apygardai ir paprašiau mane atleisti iš tarnybos karinio laivyno rezerve.

Aš buvau paskutinėje karinio laivyno atsargos atleistųjų grupėje prieš pat Korėjos karo pradžią. Štabo būrys, kuriam priklausiau, buvo mobilizuotas. Praėjus šešioms savaitėms po pašaukimo būti patarėju vyskupijoje, buvau pašauktas savo apylinkės vyskupu.

Šiandien neužimčiau dabartinių savo pareigų Bažnyčioje, jeigu tada nebūčiau paklusęs pranašo patarimui, jeigu nebūčiau meldęsis dėl to sprendimo ir jei nebūčiau žinojęs šios svarbios tiesos, kad žmonės dažnai mano, jog Dievo išmintis yra kvailystė.¹ Tačiau svarbiausia mūsų mirtingo gyvenimo pamoka yra ta, kad Dievo vaikai niekada nesuklys, jei paklus Jo žodžiams.

Sakoma, kad sprendimai kuria istoriją; taip galima pasakyti ir apie mūsų gyvenimus. Sprendimai nulemia likimą. Tačiau, priimdami sprendimus, nesame palikti vieni, be pagalbos.

Jeigu norite išvysti dangaus šviesą, jeigu norite pajusti Visagalio Dievo įkvėpimą, jei širdyje norite jausti, kad jus veda Dievas, tada sekite Dievo pranašais. Jeigu seksite pranašais, būsite saugioje teritorijoje.