Dvasia man pakuždėjo
Kristina Albrecht Erhart, Vašingtono valst., JAV
Bredlio H. Klarko iliustracijos
„Ei, vyručiai! Sugrįžkit!“ – pasigirdo susijaudinęs balsas.
Atsigręžiau ir pamačiau du maždaug penkerių septynerių metų verkiančius berniukus, bėgančius per parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelę. Jiems šaukiantis pardavėjas atrodė susirūpinęs.
Kai pasukau link savo automobilio, Dvasia pakuždėjo: „Tu gali čia pagelbėti.“ Kuždesys buvo tylus, tačiau toks aiškus, kad po akimirkos jau bėgau per stovėjimo aikštelę link berniukų.
Pamačiau vyresnįjį, stovintį prie rudo mikroautobuso. Priėjau ir priklaupiau prie jo.
„Sveikutis! Mano vardas Kristina. Ar viskas gerai?
Po mano žodžių, jis dar labiau pravirko ir užsidengė veidą ranka. Prie mūsų priėjo pardavėjas su kitu berniuku.
„Manau, kad jie kalba tik prancūziškai, – tarė jis. – Mes pamatėme juos bėgančius per parduotuvę, pasimetusius.“
Aš pakartojau vaikams savo prisistatymą prancūziškai. Prancūzų kalba yra mano gimtoji, bet aš nekalbėjau ja nuo tada, kai mane, dar mažą vaiką, įsivaikino anglakalbė šeima. Tad prancūziškai kalbu prastai. Bet tada prakalbau laisvai ir natūraliai. Guodžiant berniukus mano mintys ir žodžiai skambėjo aiškiai.
Kūkčiodamas vyresnis berniukas žodžių lavina paaiškino, kad jis su broliu niekur parduotuvėje negalėjo rasti savo tėvų ir išbėgo laukan jų ieškoti. Klausydama akimirką pagalvojau, kaip nuostabu, kad galiu ne tik laisvai kalbėti prancūziškai, bet ir gerai suprasti bei paguosti du išsigandusius vaikus.
„Jie pasimetė nuo savo tėvų ir nori laukti jų čia prie savo automobilio“, – pasakiau pardavėjui. Mažasis berniukas pasakė tėvų vardus, kuriuos užrašiau pardavėjui, kad jis galėtų paskelbti juos per parduotuvės garsiakalbį. Po kelių minučių berniukas pamatė savo tėvą, ateinantį nuo parduotuvės, ir nubėgo jo pasitikti.
Eidama paskui berniuką prie jo tėvo suvokiau, kad jau nebegaliu net “viso gero” pasakyti prancūziškai. Bergždžiai bandžiau pasakyti ką nors, ką berniukai galėtų suprasti – sugebėjau pasakyti tik kelis padrikus žodžius. Galiausiai grįžau prie anglų kalbos ir pasakiau berniukui: „Viso gero. Buvo malonu su tavimi susipažinti.“
Palikusi berniukus su tėvais, buvau kupina dėkingumo. Per mane veikė Dangiškasis Tėvas, kad paguostų du savo mažutėlius. Buvau apimta nuolankumo jausmo dėl to, kad Viešpats išaukštino mano ribotus sugebėjimus, kad įvykdytų savo tikslus. Buvau dėkinga, matydama, kas gali nutikti, kai net neįtikimose situacijose atsiliepiame į Jo kvietimą pasitarnauti.