Džozefas regėtojas

Ką žodis regėtojas reiškė jaunajam pranašui ir jo amžininkams? Džozefas augo šeimoje, kuri skaitė Bibliją. Joje dažnai minimi regėtojai. Pavyzdžiui, 1 Samuelio knygoje aiškinama: „Seniau Izraelyje, kas tik eidavo teirautis Dievo, sakydavo: „Eikit šen, eikime pas regėtoją“, – nes kas dabar vadinama pranašu, seniau vadinta regėtoju“ (1 Samuelio 9:9).

Biblijoje taip pat minima, kad žmonės dvasinius pasireiškimus patirdavo per fizinius daiktus, pavyzdžiui, lazdą³, vario žaltį ant stulpo (dabar tai yra plačiai paplitęs medikų profesijos simbolis)⁴, efodą (kunigų drabužio dalis su įtvirtintais dviem brangakmeniais)⁵ bei Urimus ir Tumimus⁶.

„Regėjimai“ ir „regėtojai“ – tokioje Amerikos ir šeimos kultūroje užaugo Džozefas Smitas. Kai kurie žmonės buvo smarkiai paveikti biblinės kalbos bei angloeuropietiškų kultūrų mišinio, kurį į Šiaurės Ameriką atnešė emigrantai. Jie tikėjo, kad apdovanoti žmonės gali regėti, tai yra patirti dvasinius pasireiškimus per materialius daiktus, pvz., per regėtojo akmenis.⁷

Jaunasis Džozefas Smitas tikėjo tų dienų liaudies įsitikinimais ir papročiais, pavyzdžiui, regėtojo akmenų naudojimu ieškant pamestų ar paslėptų daiktų. Kadangi Biblijoje pasakojama, kaip Dievas senovės laikais žmonių tikėjimui sutelkti arba dvasiškai bendrauti panaudodavo fizinius daiktus, tai Džozefas ir kiti manė, kad taip yra ir jų laikais. Džozefo tėvai – Džozefas Smitas Vyresnysis ir Liusė Mak Smit – skatino savo šeimą pasinerti į tokią kultūrą su joje taip naudojamais fiziniais daiktais, tad Palmyros ir Mančesterio kaimų gyventojai Niujorko valstijoje, kur gyveno Smitai, kreipdavosi į Džozefą, kad šis padėtų surasti pamestus daiktus, kol jis 1827 m. pabaigoje neišsikėlė į Pensilvanijos valstiją.⁸

Nesusipažinę su XIX a. Džozefo apylinkėse gyvenusių žmonių religinėmis praktikomis gali nežinoti apie regėtojo akmenis, o mokslininkai jau seniai diskutuoja apie šį jo gyvenimo laikotarpį. Iš dalies dėl Švietimo, arba Apšvietos, amžiaus, akcentavusio mokslo ir matomo pasaulio pranašumą prieš dvasinius dalykus, įtakos dauguma Džozefo laikų žmonių ėmė manyti, kad tokių fizinių daiktų, kaip akmenys ar lazdos, naudojimas yra prietaringas arba netinkamas religiniams tikslams.

Džozefas, vėlesniais metais pasakodamas savo nepaprastą istoriją, akcentavo savo regėjimus ir kitus dvasinius patyrimus.⁹ Tačiau kai kurie jo buvę bendrininkai koncentravosi į tai, kad anksčiau jis naudojo regėtojo akmenis, taip bandydami sužlugdyti jo reputaciją pasaulyje, kuriame vis daugiau žmonių tokioms praktikoms nepritardavo. Skelbdami Evangeliją, Džozefas ir kiti ankstyvieji nariai nekalbėdavo apie liaudies papročius, nes dauguma potencialių atsivertusiųjų patyrė Švietimo amžiaus paskatintą suvokimo apie religiją transformaciją. Tačiau apreiškimuose, kurie vėliau buvo kanonizuoti, Džozefas ir toliau mokė, kad regėtojo akmenys ir kiti regėtojo prietaisai, o taip pat gebėjimas su jais dirbti, buvo svarbios ir šventos dovanos iš Dievo.¹⁰

Regėtojo akmenys taip pat aptinkami istoriniuose metraščiuose, mininčiuose Džozefą Smitą ir Mormono Knygos vertimą. Oficialioje Džozefo istorijoje, pradėtoje rašyti 1838 metais, minima, kad pasirodė angelas, vardu Moronis, ir jam papasakojo apie netolimoje kalvoje užkastas aukso plokšteles. Džozefas pasakoja, kad, bekalbant su tuo angelu, jo protui taip aiškiai „buvo atvertas regėjimas“, kad vėliau ten nuvykęs jis „atpažin[-o] tą vietą“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:42).

Paveikslėlis

Joseph Smith depicted kneeling on the Hill Cumorah as the angel Moroni stands above him. The angel Moroni appears dressed in white and surrounded by intense light as he is holding the gold plates. The event took place on September 22, 1827. Painting number 2 of the 23 paintings in the "Mormon Panorama" series.

Angelas Moronis Džozefui Smitui perduoda plokšteles, aut. K. K. A. Kristensenas

Istorijoje rašoma, kad 1839 m. Džozefas pradeda vertimo darbą. Moronis perspėja jį, „kad Šėtonas bandys [jį] gundyti (dėl [jo] tėvo šeimos skurdžios padėties) gauti plokšteles praturtėjimo tikslu“. Džozefas prisimena, kad angelas tai uždraudė, sakydamas, jog jei galvos apie „kitus tikslus“, o ne apie Dievo karalystės statymą, tai jis „negalė[-s] jų gauti“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:46). Savo ankstesnėje 1832 m. istorijoje Džozefas aiškino: „Aš […] bandžiau tas plokšteles pasiimti praturtėjimo tikslais ir nesilaikiau įsakymo turėti akį, pašvęstą vien Dievo šlovei.“¹¹ Dėl to iš jo buvo pareikalauta ketverius metus kasmet lankytis toje kalvoje tol, kol bus pasiruošęs gauti tas plokšteles (žr. Džozefas Smitas–Istorija 1:53–54).

Džozefas pasakojo, kad, kai 1827 metais jis pagaliau iš Moronio gavo plokšteles, kartu dar gavo du akmenis, skirtus jų vertimui. Jis ir keli jo artimi žmonės apie tuos akmenis paliko pasakojimus, kuriuose juos apibūdino iš išvaizdos esant baltus ar skaidrius, įrėmintus į sidabro lankelius ar kojeles, panašiai kaip dabartiniai akiniai, ir pritvirtintus prie didelio antkrūtinio.¹² Pagal pasakojimą toks regėtojo prietaisas turėjo būti gana masyvus. Džozefo Smito mama pasakojo, kad naudodamasis tais akmenimis, patogumo dėlei, jis juos nuo antkrūtinio nusiimdavo.¹³

Mormono Knygoje šie akmenys vadinami „vertikliais“ ir aiškinama, kad „šitie daiktai buvo paruošti nuo pradžios ir perduodami iš kartos į kartą kalboms versti“ ir buvo laikomi ir saugomi Viešpaties ranka (žr. Mozijo 28:14‒15, 20).

Knygoje taip pat pasakojama apie tai, kaip Viešpats Jaredo broliui davė „du akmenis“, pažadėdamas, kad jie būsimoms kartoms padės suprasti jo žodžius. Viešpats jam nurodė: „Užrašyk tai ir užantspauduok; ir man tinkamu metu aš tai parodysiu žmonių vaikams.“ Viešpats paaiškino, kad šie akmenys „atver[-s] žmonių akims tai, ką tu užrašysi“ (Etero 3:24, 27).

Paveikslėlis

Detail from a page of the original Book of Mormon manuscript containing the departure of Lehi’s family from Jerusalem in what is today 1 Nephi 2.

Spausdinama Bažnyčios istorijos bibliotekai leidus; Nuotraukoje vaizdas paryškintas

Kai 1829 m. viduryje Džozefas Smitas savo raštininkams baigė diktuoti Mormono Knygą, žodžio regėtojas prasmė tekste buvo papildomai paaiškinta. Mormono Knygoje yra pranašystė apie Juozapą iš Egipto, kurioje sakoma, kad vienas iš jo palikuonių – akivaizdžiai Džozefas Smitas – bus „rinktinis regėtojas“, per kurį kiti palikuonys „galės pažinti sandoras“, kurias Dievas yra sudaręs su jo protėviais (2 Nefio 3:6, 7).

Kitame Mormono Knygos pasakojime, rašoma, kad Alma Jaunesnysis vertiklius perdavė savo sūnui Helamanui. Alma mokė jį: „Saugo[-k] šituos vertiklius“, turėdamas omenyje du akmenis sidabro lankeliuose. Tačiau Alma taip pat pacitavo apreiškimą, kuriame, kaip atrodo, kalbama tik apie vieną akmenį: „Ir Viešpats pasakė: Aš paruošiu savo tarnui Gazelemui akmenį, kuris sušvis šviesa tamsoje“ (Almos 37:21, 23).

Pažymėtina, kad nors kontekste kalbama apie „vertiklius“ (t. y. daugiskaita), bet pranašystėje kalbama, kad būsimam tarnui bus duotas „akmuo“ (t. y. vienaskaita). „kuris sušvis šviesa tamsoje“.¹⁴ Pastarųjų dienų šventieji tikėjo, kad šis išpranašautas tarnas buvo Džozefas Smitas.¹⁵

Iš tikrųjų, istorinis įrodymas byloja, kad be šių dviejų regėtojo akmenų, vadinamų „vertikliais“, versdamas Mormono Knygą Džozefas Smitas naudojo dar bet vieną kitą regėtojo akmenį, kurį įdėdavo į skrybėlę, kad užblokuotų šviesą. Pasak Džozefo amžininkų, taip jis darydavo, kad geriau matytų žodžius ant akmens.¹⁶

1833 metais Džozefas ir jo bendradarbiai jau buvo pradėję vartoti biblinį terminą „Urimai ir Tumimai“. Jais vadino visus akmenis, kurie buvo naudojami dieviškiems apreiškimams gauti, tarp jų nefitų vertiklius ir tą vieną regėtojo akmenį.¹⁷ Dėl šios netikslios terminologijos sunku tiksliai išsiaiškinti, kaip Džozefas Smitas vertė Mormono Knygą. Pasak Martino Hariso, versdamas Mormono Knygą Džozefas naudojosi ne tik vertikliais, bet ir, patogumo dėlei, vieną iš savo regėtojo akmenų. Kiti šaltiniai tik patvirtina, kad Džozefas versdamas keisdavo vertimo įrankius.¹⁸

Po Mormono Knygos išspausdinimo 1830 m. kovo mėnesį Džozefas Smitas ir jo raštininkai ėmėsi darbuotis ties tuo, kas dabar vadinama Džozefo Smito Biblijos vertimu, pranašo atlikta Karaliaus Jokūbo versijos revizija.¹⁹ Džozefas pasakojo, kad šiam vertimo darbui nebegalėjo naudoti nefitų vertiklių, nes jų nebeturėjo.

Džozefo istorijoje paaiškinama, kad „Dievo išminties dėka [plokštelės ir vertikliai] išliko mano rankose, kol atlikau su jais viską, ko iš manęs buvo reikalaujama. Kada, pagal susitarimus, pasiuntinys pareikalavo jų, aš įteikiau juos jam; ir jie yra jo žinioje iki šios dienos“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:60).

Prezidentas Brigamas Jangas (1801–1877) aiškino: „Baigęs versti, Džozefas Urimus ir Tumimus padėjo atgal prie plokštelių.“²⁰

Paveikslėlis

Bust portrait of Joseph Smith. He is depicted wearing a dark suit, white shirt with a high collar and white tie.

Džozefas Smitas, autoriumi laikomas Deividas Rodžersas, spausdinama Kristaus Bendruomenės bibliotekos archyvui Independense, Misūrio valst., leidus

Džozefas turėjo kitus regėtojo akmenis, tačiau vyresniojo Orsono Prato (1811–1881), Dvylikos Apaštalų Kvorumo nario, o vėliau Bažnyčios metraštininko, žodžiais, Džozefo dvasinis supratimas tuo metu jau buvo subrendęs. 1874 m. birželio 28 dienos susitikime, kuriame dalyvavo Prezidentas Brigamas Jangas ir daugelis kitų visuotinių įgaliotinių, vyresnysis Pratas susirinkusiesiems pasakojo apie tai, kad, kai Džozefas Smitas „vertė Naująjį Testamentą“, jis pats „daugelį kartų ten buvo“. Matydamas, kad tame vertimo procese nebuvo naudojamas joks vertimo įrankis, jis stebėdavosi, kodėl Džozefas „nesinaudoja Urimais ir Tumimais, kuriuos naudojo versdamas Mormono Knygą“.

Vyresniajam Pratui stebint verčiantį Pranašą Džozefą, „šis, lyg skaitydamas jo mintis, pakėlė galvą ir paaiškino, jog Viešpats Urimus ir Tumimus jam davė tuomet, kai jis dar buvo nepatyręs Dvasios įkvėpime. Bet dabar jis yra tiek pažengęs, kad gerai supranta Dvasios veikimą ir jam nebereikia tų įrankių“²¹.

Brigamas Jangas susirinkusiems išsakė savo nuomonę dėl regėtojo akmens turėjimo. „Nežinau, ar kada troškau turėti tokį akmenį“, – svarstė jis.²² Šie Brigamo pareiškimai rodė jo supratimą, kad ne regėtojo akmenys svarbiausi regėtojui.

1831 m. spalio 25 d. Džozefas Smitas dalyvavo konferencijoje Orindže, Ohajo valst. Konferencijos metu jo brolis Hairumas pasakė, kad, jo manymu, „informacija apie Mormono Knygos išėjimą susirinkusiems vyresniesiems turėtų būtų perduota paties Džozefo, kad visi galėtų patys sužinoti“. Pasak to susirinkimo protokolo, Džozefas „sakė, jog nebūtina pasauliui pasakoti visų Mormono Knygos išėjimo detalių“ ir „kad jis pats nematė reikalo apie tai kalbėti“.²³ Subrendęs regėtojo pašaukime ir supratęs, jog apreiškimui nėra būtini regėtojo akmenys, jis turbūt nerimavo, jog žmonės ims daugiau kalbėti ne apie pačią knygą, o apie tai, kaip ji išėjo.

Pats svarbiausias dalykas, kurį Džozefas Smitas pasakė apie Mormono Knygos vertimą buvo tai, kad jis ją išvertė „Dievo dovana ir galia“.²⁴ Bažnyčios vadovus jis mokė, kad pati knyga „buvo teisingiausia iš visų knygų žemėje ir mūsų religijos spyninis akmuo“, ir paklusdami jos priesakams skaitytojai „prie Dievo priartės labiau … nei per bet kurią kitą knygą“²⁵