Ramybė šiame gyvenime

Visiems mums, atėjusiems į žemiškąjį gyvenimą, Gelbėtojas pasakė: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia“ (Jono 16:33). Tačiau žemiškosios tarnystės metu savo mokiniams Jis taip pat išsakė šį nuostabų pažadą: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jono 14:27). Tikra paguoda žinoti, kad šis asmeninės ramybės pažadas yra taikomas ir visiems Jo šiandieniniams mokiniams.

Kai kurie iš mūsų gyvename gražioje ir ramioje aplinkoje, tačiau vis tiek patiriame vidinę sumaištį. Kiti gi ramybę ir tobulą romumą jaučia didelės asmeninės netekties, tragedijos ir nesibaigiančių išbandymų apsuptyje.

Galbūt šį ramybės stebuklą jau esate matę Jėzaus Kristaus mokinio veide ar išgirdę jo ar jos žodžiuose. Aš tai esu matęs daugybę kartų. Kartais tai nutikdavo ligoninės palatoje, kur aplink mirštančio Dievo tarno lovą susirinkusi jo šeima.

Prisimenu, kai ligoninėje lankiau vieną moterį, po kelių dienų mirusią nuo vėžio. Mane atlydėjo dvi mano jaunos dukterys, nes toji miela sesuo kadaise buvo jų mokytoja Pradinukų klasėje.

Aplink jos lovą buvo susirinkusi jos šeima, panorusi su ja praleisti jos paskutines akimirkas žemėje. Nustebau išvydęs ją sėdinčią lovoje. Ji ištiesė rankas į mano dukras ir kiekvieną jų atskirai pristatė kiekvienam savo šeimos nariui. Apie mano dukras ji kalbėjo kaip apie kokias karališkosios šeimos nares, atvykusias į karalienės rūmus. Apie kiekvieną palatoje buvusį asmenį ji atsiliepė kaip apie Gelbėtojo mokinį. Vis dar pamenu jos balse jaustą stiprybę, švelnumą ir meilę. O taip pat dar prisimenu savo nuostabą dėl jos linksmos šypsenos, nors ji žinojo, kad nedaug beliko gyventi.

Nors jai buvo suteiktas kunigystės paguodos palaiminimas, tačiau ji pati buvo gyvas liudijimas apie tai, kad Viešpaties pažadėta ramybė yra reali: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33.)

Ji buvo priėmusi Jo kvietimą. Taip galime padaryti ir mes, kokie bebūtų mūsų išbandymai ir bėdos:

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!

Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mato 11:28–29).

Tik sekdami Gelbėtoju galėsime mus visus ištiksiančiuose išbandymuose surasti ramybę.

Sakramento maldos padeda mums sužinoti, kaip tą ramybę galime surasti ištikus gyvenimo negandoms. Priimdami sakramentą galime pasiryžti būti ištikimi savo sandoroms sekti Juo.

Kiekvienas pasižadame atminti Gelbėtoją. Galite pasirinkti Jį atminti tokiu būdu, kuris jūsų širdį labiausiai priartina prie Jo. Asmeniškai aš kartais Jį įsivaizduoju klūpintį Getsemanės Sode arba kaip Jis šaukia iš kapo išeiti Lozorių. Taip darydamas pajuntu artumą su Juo ir dėkingumą, kuris į mano širdį atneša ramybę.

Be to, jūs pasižadate laikytis Jo įsakymų. Pasižadate priimti Jo vardą ir būti Jo liudytojais. Jis pažada, kad jei laikysitės savo sandorų su Juo, tai Šventoji Dvasia bus su jumis. (Žr. DS 20:77, 79.)

Tai ramybę atneša bent dviem būdais. Šventoji Dvasia dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo apvalo mus nuo nuodėmės. Ir Šventoji Dvasia gali suteikti mums ramybės, ateinančios gaunant Dievo pritarimą ir amžinojo gyvenimo viltį.

Apaštalas Paulius kalbėjo apie šį nuostabų palaiminimą: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė“ (Galatams 5:22).

Pranešdami apie Gelbėtojo gimimą dangaus pasiuntiniai skelbė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė“ (Luko 2:14; kursyvas pridėtas). Būdamas Jėzaus Kristaus liudytojas liudiju, kad Tėvas ir Jo Mylimas Sūnus gali atsiųsti Dvasią, leisiančią mums surasti ramybę šiame gyvenime, kad ir kokie išbandymai ištiktų mus ir mūsų mylimuosius.