„Jo čia nebėra, jis prisikėlė“

Velykų rytas. Kitu kampu.

Įdomu pažvelgti į tai, kas įvyko tarp Jėzaus Kristaus mirties, kai Jis užbaigė savo žemiškąją misiją ant kryžiaus ir Jo dvasia sugrįžo Dangiškojo Tėvo akivaizdon, ir prisikėlimo.

Iš Biblijos žinome, kad tą patį vakarą Juozapas iš Arimatėjos nuėmė Jo kūną nuo kryžiaus ir palaidojo savo kape (žr. Mato 27:57–60). Kitą dieną vyriausieji kunigai ir fariziejai maldavo Pilotą pastatyti sargybinius prie kapo, kad niekas nepavogtų Jėzaus kūno ir neskelbtų, kad Jis prisikėlė (žr. Mato 27:62–66).

Ankstų kitos dienos rytą (Mato 28:1), besibaigiant šabui, Marija Magdalietė ir kita Marija nuėjo prie kapo, bet jį rado tuščią ir angelas joms pasakė: „Jo čia nebėra, jis prisikėlė“ (Mato 28:6). Tą dieną keletas žmonių matė prisikėlusį Viešpatį, nes, kaip skelbė angelas, Jis išties prisikėlė.

Iš Petro laiško 3–4 skyrių sužinome, ką veikė Jėzaus Kristaus dvasia atsiskyrusi nuo kūno:

„Ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia.

Ja Jis nužengė žemyn ir skelbė kalėjime esančioms dvasioms,

kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėtos vandeniu“ (1 Petro 3:18–20).

Kito skyriaus pradžioje Petras tęsia:

„Todėl buvo paskelbta Evangelija ir mirusiems, kad jie, nors ir nuteisti kūne kaip žmonės, gyventų dvasia kaip Dievas.“ (1 Petro 4:6)

Dažnai Velykas priimame kaip galimybę švęsti visa, kas gyva, tačiau mane žavi mintis, kad per tas Velykas, Jo dvasiai atsiskyrus nuo kūno, Jėzui Kristui labiausiai rūpėjo skelbti išgelbėjimą mirusiesiems. Jeigu norime pasimokyti iš Didžiojo Mokytojo, būtų pravartu apmąstyti, ar ruošdamiesi artėjančioms Velykoms pakankamai susimąstome apie darbą už mirusiuosius, nes Jam tai išties rūpėjo.

Žinau, kad Jis tikrai gyvas. Žinau, kad Jis yra mano Išpirkėjas. Žinau, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Jo tikroji Bažnyčia.