Dievas liepė mums pasikrikštyti

Dangiškasis Tėvas nori, kad pasikrikštytume, jei esame pakankamai suaugę ir subrendę, kad galėtume atskirti, kas teisinga ir kas ne (žr. Doktrinos ir Sandorų 18:42). Jėzus buvo tobulas, bet vis tiek nusprendė krikštytis, kad įvykdytų Dievo įsakymus (žr. Mato 3:13–17; 2 Nefio 31:7). Net ir mirusieji gali priimti krikštą. Mes jiems tai pasiūlome pasikrikštydami šventyklose. (Žr. Doktrinos ir Sandorų 128:15–18.)

Jėzų krikštijo ne bet kas. Jis nuėjo būtent pas savo pusbrolį Joną, kuris turėjo Dievo duotą kunigystės įgaliojimą. Po to, kai Jėzus mirė, o Jo mokiniai buvo nužudyti, kunigystės įgaliojimas žemėje buvo prarastas. 1829 metais Jonas Krikštytojas pasirodė Džozefui Smitui ir suteikė jam įgaliojimą krikštyti Dievo vardu. Dėl to, kad įgaliojimas buvo sugrąžintas, šiandien mes galime būti krikštijami tą patį įgaliojimą turinčių žmonių.

Krikštas apima abipusį pažadą, arba sandorą, tarp mūsų ir Dievo. Mes pažadame:

1. Priimti Jėzaus Kristaus vardą.

2. Visuomet Jį atminti.

3. Laikytis Jo įsakymų.

Savo ruožtu Dievas pažada, kad Jo Dvasia visada bus su mumis. Sakramento maldų žodžiai mums kiekvieną savaitę primena šią sandorą. (Žr. Doktrinos ir Sandorų 20:77, 79.)

Po to, kai Jėzus pasikrikštijo, pasirodė Šventoji Dvasia balandžio pavidalu (žr. 2 Nefio 31:8). Šiandien po krikšto žmonės yra patvirtinami. Tai reiškia, kad jie gauna ypatingą palaiminimą, kuriuo kviečiami gauti dvasiškai apvalančią Šventosios Dvasios dovaną (žr. 2 Nefio 31:17). Šventoji Dvasia gali įspėti mus apie pavojų, paguosti, paskatinti priimti gerus sprendimus ir padėti pajusti Dievo meilę (žr. Doktrinos ir Sandorų 39:6).

Dievas žinojo, kad klysime. Nepaisant visų pastangų, mes nusidėsime ir sulaužysime krikšto pažadus. Todėl kiekvienam iš mūsų Jis suteikia galimybę atgailauti. (Žr. Doktrinos ir Sandorų 18:13.) Kiekvieną dieną galime stengtis atsiprašyti ir ištaisyti skriaudas. Galime melstis ir prašyti Dievo atleidimo. Ir kai priimame sakramentą nuolankia širdimi, galime turėti Šventąją Dvasią (žr. 3 Nefio 18:11).

Tėvai turėtų padėti savo vaikams pasiruošti krikštui (žr. Doktrinos ir Sandorų 68:25).

Jaunesniems nei aštuonerių metų krikštytis nereikia (žr. Moronio 8).

Per krikštą mes pažadame „gedėti su tais, kurie gedi; […] guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur“ (Mozijo 18:9).