Pasaulį pakeitusi diena

Šabo rytą Marija Magdalietė kartu su kitomis moterimis priėjo prie kapo, kur buvo padėtas Gelbėtojo žemiškasis kūnas, ir išvydo angelą, joms pasakiusį: „Žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nėra! Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“ (Mato 28:5–6). Tai buvo svarbiausias įvykis istorijoje, pasaulį pakeitęs įvykis – Jėzaus prisikėlimas ir pergalė prieš mirtį. Jis pakilo kaip gyva dvasia, su kūnu ir siela.

Prisimename, kaip Jonas pakrikštijo Jį Jordano upėje. „Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. Ir štai balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (Mato 3:16–17). Tarnaudamas Jis darė tai, ko niekas nedarė. Jis mokė taip, kaip niekas nemokė. Kai atėjo laikas aukotis, Jis pateikė paskutinę nuolankumo ir tarnystės pamoką nuplaudamas kojas savo apaštalams. Vėliau ėjo kančios Getsemanėje, kurias net Jam, pasaulio Kūrėjui, buvo sunku ištverti.

Po išdavystės žiaurūs žmonės nusivedė Jį nesąžiningai nuteisti. Iš Jo tyčiojosi, Jį mušė, o Jo galvą vainikavo erškėčių vainiku. Ir galiausiai Kalvarijoje, prikaltas prie kryžiaus, Jis šaukėsi Tėvo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Luko 23:34). Tada atėjo pabaiga, Jo žemiškos kelionės pabaiga. Sukepusios lūpos sušnibždėjo žodžius: „Tėve, į Tavo rankas pavedu savo dvasią“ (Luko 23:46). Jo mirtingasis gyvenimas baigėsi. Jis paaukojo jį kaip išpirką už visus žmones.

Mes visi artėjame prie savo žemiškosios kelionės pabaigos, bet tai nėra gyvenimo – amžino gyvenimo – pabaiga. Kaip Jis prisikėlė ir išėjo iš kapo, taip ir mes visi prisikėlimo dieną patirsime kūno ir dvasios susijungimą ir tapsime gyvomis sielomis. Džiaugiamės, kaip džiaugsis daugelis, kaip visa žmonija turėtų džiaugtis, prisimindami šį šlovingiausią ir labiausiai guodžiantį įvykį žmonijos istorijoje – Jėzaus pergalę prieš mirtį.

Jis davė mums gyvybę. Jis davė mums viską, ką turime. Jis net atidavė už mus Savo gyvybę. Ar vertiname tai? Ar viskas, ką Jis davė, mums yra vertinga ir šventa? Tikriausiai ne visada. Pasikrikštiję tapome Jo mokiniais ir priėmėme Jo vardą. Ar nešame Jo vardą būdami tyri ir verti, kad Jėzus galėtų pasakyti: „Ačiū tau, mielas drauge, kad gyvenai vertai viso to, už ką aš kadaise dėl tavęs kentėjau.“ O gal dėl mūsų veiksmų Jis patiria tą patį skausmą ir kančią, kurią jautė Getsemanėje.

Nesukelkime daugiau kančių savo Gelbėtojui. Nenuvilkime jo. Jis mumis tiki ir pasitiki. Todėl nudžiuginkime Jį mylėdami vienas kitą, tarnaudami vienas kitam ir sekdami Jo pavyzdžiu. Jis patikėjo mums Savo darbą rūpintis visais Dievo vaikais, skelbti Jo žodį ir stiprinti Bažnyčią.

Liudiju, kad Jėzus yra Kristus, mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Pranašo Džozefo Smito padedamas Jis atkūrė savo Bažnyčią ir toliau vadovauja Bažnyčiai per Savo pranašus. Tas pats Jėzus, kuris prisikėlė iš kapo ir pakilo į dangų. Jis grįžo, kad atkurtų žemėje Savo Evangeliją ir šventą kunigystę. Liudiju, kad visi, kurie Jį priima ir ištveria iki galo, vieną dieną galės pamatyti Jo veidą ir būti su Juo.