19 skyrius

Vadovavimas

„Jeigu norite toliau vadovauti Bažnyčioje, [savo] šalyje ir savo namuose, susidūrę su blogiu turite tvirtai, nesvyruodami stovėti tikėjime.“

Iš Ezros Tafto Bensono gyvenimo

Ezra Taftas Bensonas jaunystėje pradėjo mokytis būti vadovu. Kai jam buvo maždaug 13 metų, jo tėvas buvo pašauktas tarnauti misijoje. Tėvui išvykus, Ezrai, kaip vyriausiam vaikui šeimoje, teko daug vadovavimo pareigų šeimos ūkyje. Kai po kelių metų jis buvo pašauktas tarnauti Britanijos misijoje, jis tarnavo skyriaus prezidentu ir Niukastlio konferencijos (panašios į apygardą dabar) prezidentu. Vėliau jis tarnavo trijose kuolo prezidentūrose – kartą patarėju, vieną kartą trumpai ir kitą kartą ilgiau prezidentu. Per savo profesinę karjerą jis ėjo daugybę vadovaujančių pareigų žemės ūkio pramonėje. Kadangi jis buvo žemės ūkio žinovas ir vienas iš vadovų, prezidentas Dvaitas D. Eizenhaueris paprašė jo eiti aukščiausias žemės ūkio valdymo pareigas Jungtinėse Valstijose. Aštuonerius metus jis dirbo su prezidentu Eizenhaueriu kaip Jungtinių Valstijų žemės ūkio ministras.

Prieš tapdamas Bažnyčios prezidentu Prezidentas Bensonas 12 metų tarnavo Dvylikos Apaštalų Kvorumo Prezidentu. Kvorumo nariai jį, kaip savo vadovą, labai gerbė. Vyresnysis Briusas R. Makonkis „dažnai pasakojo šeimos nariams, kad nėra matęs, kad kas nors prilygtų Prezidento Bensono vadovavimui.“¹

Vadovaudamas Dvylikai Prezidentas Bensonas ragino kvorumo narius atvirai reikšti savo mintis, netgi jei jo nuomonė skyrėsi. Kai vyresnysis Raselas M. Nelsonas buvo naujas kvorumo narys, jis galvojo, kad gal jam nevertėtų kalbėti. Jis sakė: „Bet [Prezidentas Bensonas] to neleido. Tiesą sakant, jeigu aš tylėdavau, jis mano nuomonę išpešdavo.“²

Nors Prezidentas Bensonas išprašydavo visų nuomones, jis neleisdavo diskusijoms nuklysti į šalį. Prezidentas Hovardas V. Hanteris sakė, kad jis „žinojo, kaip pradėti atvirą diskusiją su broliais ir galėjo ją nukreipti ir kontroliuoti, ir pasiekti vieningą sprendimą, visiems sutariant“.³ Kai „jis jausdavo, kad įvyko reikiama diskusija, dažniausiai sakydavo: „Manau, surinkome pakankamai šieno. Užsiimkite surišimu“, kad klausimą galima būtų apibendrinti.“⁴

Prezidentui Bensonui rūpėjo tie, kam jis vadovavo, ir jis mokė pavyzdžiu. Prezidentas Gordonas B. Hinklis sakė: „Nepažįstu kito žmogaus, kuris būtų toks dėmesingas savo bendradarbiams ir labiau rūpintųsi jų gerove. Jis neprašo kitų padaryti tai, ko pats nenorėtų daryti, bet rodo tarnavimo kitiems pavyzdį, kad juo sektume.“⁵ Prezidentas Bensonas taip pat veiksmingai perduodavo darbą kitiems, taip mokydamas ir stiprindamas juos.

Visuotinėje konferencijoje, kai Prezidentas Bensonas buvo palaikytas Bažnyčios Prezidentu, Prezidentas Gordonas B. Hinklis išsakė savo įsitikinimą, kad Viešpats išsirinko ir paruošė Prezidentą Bensoną vadovauti Bažnyčiai:

„Liudiju jums, kad tai Viešpats išsirinko Ezrą Taftą Bensoną būti Dvylikos Tarybos nariu beveik prieš keturiasdešimt trejus metus. Tai Viešpats tuos metus bandė ir drausmino jį, mokė ir paruošė. […]

Kaip jį pažįstantis ir greta jo stovintis liudiju, kad jis yra tikėjimo vyras, išbandytas kaip vadovas, ypač mylintis Viešpatį ir Jo darbą, mylintis Dievo sūnus ir dukras visur. Tai vyras, įrodęs savo sugebėjimus.“⁶

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas ir jo patarėjai Pirmojoje Prezidentūroje: prezidentas Gordonas B. Hinklis (kairėje) ir prezidentas Tomas S. Monsonas (dešinėje)

Ezros Tafto Bensono mokymai

Veiksmingi vadovai tvirtai laikosi tikėjimo ir rodo gerą pavyzdį.

Kristaus vadovavimo galia augo dėl Jo pavyzdžio iššūkio. Jis aiškiai kvietė: „Eikite paskui mane!“ […] Jo [sėkmė sulaukiant] žmonių lojalumo ir atsidavimo teisumo principams priklausė nuo meilės, kaip didžio motyvuojančio veiksnio. Jis padėjo mums suvokti, kad išraiškos reikalaujančios dieviškos savybės kiekviename iš mūsų gali tapti šlovingomis gyvenimo realijomis. Jo pavyzdys ir toliau lieka didžiausia žmonijos viltis ir stiprybė.⁷

Jeigu norite toliau vadovauti Bažnyčioje, [savo] šalyje ir savo namuose, turite susidūrę su blogiu tvirtai, nesvyruodami stovėti tikėjime. Kaip sakė Paulius: „Užsidėkite visą Dievo ginkluotę, kad jūs būtumėte pajėgūs išstovėti prieš velnio klastas. Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, su valdžiomis, su šio pasaulio tamsybės valdovais, su dvasine piktybe aukštybės vietose“ (Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimas, Efeziečiams 6:11–12, 2011 m. spalis, Čikaga).⁸

Mūsų jauniems žmonėms reikia mažiau kritikų ir daugiau pavyzdžių. Jūs tie pavyzdžiai, į kuriuos jie žiūrės ieškodami sektinų gyvenimo modelių, kurių galėtų laikytis. Jiems reikia įkvėpimo, kuris gali ateiti per jus, jei jūs sąžiningai gyvensite pagal Evangelijos mokymus.⁹

Žmonės atsiliepia į veiksmingą vadovavimą.

Nuolankumas

Nuolanki dvasia visuomet buvo ir visada bus vienas iš didžio vadovavimo požymių.¹⁰

Dvasinė stiprybė

Dvasinė stiprybė skatina pozityvų mąstymą, pozityvias idėjas, pozityvius įpročius ir pozityvias pastangas. Tai savybės, kurios skatina išmintį, fizinę ir protinę gerovę bei kitų žmonių entuziastingą palankumą ir reakciją.¹¹

Tik visaverčiai žmonės geba pakylėti ir paskatinti vienas kitą labiau tarnauti, daugiau siekti ir turėti daugiau stiprybės.¹²

Tinkamam vadovavimui būtinas įkvėpimas. […] Mums reikia įkvėpimo dvasios, ar mes mokytume (DS 50:13–14), ar tvarkytume karalystės reikalus (DS 46:2).¹³

Dvasiai nėra tinkamo pakaitalo.¹⁴

Žinios

Tikras vadovas stengiasi būti gerai informuotas. Jis remiasi principu, o ne praktiniais sumetimais. Jis stengiasi mokytis lygindamas visą žmonių patirtį su apreikšta dieviška išmintimi.¹⁵

Vienas geriausių būdų, kaip vadovai gali suprasti teisingus principus, tai gerai žinoti ir suprasti Raštus ir atitinkamą instrukcijų vadovėlį. Daugelis situacijų jau buvo kilusios, galbūt daug kartų, o taisyklės ir tvarka, kaip spręsti problemą, jau buvo nustatytos. Todėl visada išmintinga remtis ir žinoti esamas užrašytas instrukcijas ir Bažnyčios taisykles, susijusias su iškilusiomis problemomis.¹⁶

Vadovams patariama studijuoti Bažnyčios doktrinas, kad galėtų tinkamai atstovauti mūsų doktrinas kitiems. Kaip sakė apaštalas Paulius, tikimės, kad jūs būsite „tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis“ (2 Timotiejui 2:15).¹⁷

Lojalumas

Geras vadovas tikisi lojalumo. Jis savo ruožtu atsilygina savo lojalumu. Jis paremia tuos, kuriems davė darbo. Lojalumas apima daugiau nei vien pareigos šauksmą. Jis lojalus, kada yra giriami tie, su kuriais jis tarnauja. Jis didžiuojasi jų sėkme. Jis neatmeta kieno nors sprendimo, prieš tai su juo nepasitaręs. Jis nesugėdins bendradarbio kitų akivaizdoje. Jis su juo bus nuoširdus ir atviras.¹⁸

Vienybė

Yra „vienyb[ė], kurios reikalauja celestialinės karalystės įstatymas; o Sionė negali būti pastatyta kitaip, kaip tik pagal celestialinės karalystės įstatymo principus“ (DS 105:4–5). Minties ir širdies vienybė yra tarp tų reikalingų principų ir savybių. „Sakau jums: būkite viena; o jei nesate viena, jūs – ne mano“ – toks Gelbėtojo įsakymas Jo Bažnyčiai šiais laikais (DS 38:27; Jono 17:20–23). Niekur tas reikalavimas nėra svarbesnis nei tarp tų, kuriuos Jis pašaukė pirmininkauti Jo karalystėje.¹⁹

Meilė ir pasitikėjimo išraiškos

Meilė žmonėms yra būtina veiksmingam vadovavimui. Ar mylite tuos, su kuriais dirbate? Ar suvokiate, kad Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė (žr. DS 18:10)? Ar pasitikite jaunimu? Ar giriate jų vertybes ir pasiekimus? Ar dėl jų klaidų kritiškai žiūrite į juos?²⁰

Dažnai sunkiau už kritiką yra iš vadovo nesulaukti jokio žodžio apie darbą, kuris mums buvo pavestas. Trumpos žinutės arba komentarai, nuoširdūs ir konkretūs, yra reikšmingi pastiprinimai kelyje.²¹

Žinome, […] kad laikas, kurį vadovas praleidžia asmeniškai kalbėdamas su nariais, yra veiksmingesnis už laiką, praleistą susirinkimuose ir vykdant pareigas. Asmeninis kontaktas tai raktas į neaktyvaus nario atsivertimą.²²

Ypač Bažnyčioje prašymas sukuria geresnius rezultatus nei įsakymas – taip pat ir geresnius jausmus. Nepamirškite pasakyti kodėl. Pasidomėkite, kad sužinotumėte, kaip sekasi. Rodykite dėkingumą, kai žmonės gerai vykdo nurodymus. Išreikškite pasitikėjimą, kai tai galima nuoširdžiai padaryti. Kai kažkas nepavyksta, yra gerai pasidomėti ir rasti, kur buvo padaryta klaida, – ir nebijoti to pripažinti. Atminkite, mūsų žmonės yra savanoriai, darbininkai savo valia. Jie taip pat myli Viešpatį ir Jo darbą. Mylėkite juos. Vertinkite juos. Kai jaučiate pagundą papeikti bendradarbį, nedarykite to. Išbandykite šį mano kvietimą – patapšnokite jam per petį. Mūsų Tėvo vaikai visame pasaulyje iš esmės yra geri. Jis myli juos. Mes taip pat turime juos mylėti.²³

Žmonės nemėgsta, kai yra verčiami kažką daryti, netgi jei tai yra jiems į gera. Tačiau žmonės atsiliepia į veiksmingą vadovavimą.²⁴

Geri vadovai išmintingai perduoda pavedimus.

Gelbėtojo pavyzdys, kaip perduoti pavedimus

Pats pasaulio pagrindas buvo nutiestas perduodant įgaliojimą. Daug kartų Jėzus priminė žmonėms, kad Jo misija žemėje buvo jam perduota įgaliojimu. Jo Bažnyčios atkūrimas prasidėjo nuo perduoto įgaliojimo.

Kalbėdamas žydams sinagogoje Jėzus pasakė, kad Jis atstovavo Savo Tėvą: „Nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jono 6:38).²⁵

Jėzus pateikė mums visų pavyzdžių pavyzdį, kaip gerai vadovauti tinkamai perduodant įgaliojimą. […] Daugelis Jo įgaliotų misionierių keliavo be piniginės ir krepšio. Vyrai patyrė didelių sunkumų vykdydami Jo nurodymus. Kai kurie iš jų mirė žiauriomis mirtimis vykdydami Jo tarnystę. Tačiau jo įgalioti mokiniai ėjo į pasaulį drąsūs kaip liūtai Jo paliepimu. Jie atliko tai, apie ką net nesvajojo. Joks vadovas nėra taip motyvavęs vyrų ir moterų, kaip tai darė Jis.²⁶

Jėzaus Kristaus Bažnyčia ugdo vadovus įtraukdama žmones perduodamu įgaliojimu. Kai [Jėzus] buvo žemėje, jis pašaukė dvylika apaštalų, kad padėtų jam valdyti bažnyčią. Jis taip pat pašaukė septyniasdešimtį. Jis perdavė įgaliojimą kitiems. Jo Bažnyčioje neturėjo būti žiūrovų. Visi turėjo prisidėti prie karalystės statymo. O statydami karalystę jie ugdė save.

Jėzaus tikslas buvo išaukštinti asmenį. […]

Jėzaus tikslas buvo iš kiekvieno vyro padaryti karalių, paruošti juos kaip vadovus amžinybei. Tą įsimintiną naktį po paskutinės vakarienės vienuolikai Jis pasakė […] : „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“ (Jono 14:12). Perduodamas įgaliojimą Jėzus norėjo asmenį pakylėti, o ne slopinti. Ir dabar visoje Bažnyčioje vyrai ir moterys auga atlikdami jiems perduotas pareigas.²⁷

Savo žemiškosios tarnystės metu Jėzus Kristus perdavė įgaliojimą Savo Dvylikai Apaštalų

Pavedimų perdavimas mūsų organizacijose

Geras valdymas reiškia įgaliojimo perdavimą. Dalies darbo krūvio perdavimas kitiems padeda jums ir jūsų organizacijai. Veiksmingas valdymas tai menas daugiau nuveikti per kitus.²⁸

Išmintingas pavedimų perdavimas, kaip ir veiksmingas mokymas arba pamokslavimas, reikalauja pasiruošimo su malda. Viešpats tai aiškiai pasako šiais žodžiais: „Ir per tikėjimo maldą jums bus duota Dvasia; ir jei Dvasios negausite, jūs nemokysite“ (DS 42:14). Ir galime pridurti, kad be Dvasios jūs neperduosite pavedimų.²⁹

Išmintingas valdytojas Bažnyčioje šiais laikais nebandys pats atlikti darbo, sudarydamas įspūdį, kad niekas kitas to negali. Bet perduodamas pavedimus, jis patikins, kad tas, kurį jis įgaliojo, turi jo visišką paramą.³⁰

Kai atsakomybė būna perduota, vadovas nepamiršta nei paskirto asmens, nei jo pavedimo. Jis su susidomėjimu stebi, tačiau „nežiūri per petį“. Jis konkrečiai pagiria, kai to nusipelnoma. Kai reikia, jis naudingai padrąsina. Kai jis jaučia, kad darbas nebuvo padarytas ir reikia kažką pakeisti, jis veikia drąsiai ir tvirtai, bet maloniai. Kai baigiasi tarnavimo pareigybėje laikas, jis pagiria ir padėkoja.³¹

Išmintingas vadovas netiki, kad visos geros mintys kyla tik jam. Jis tikisi pasiūlymų iš tų, kuriems vadovauja. Jis padeda jiems jausti, kad jų vaidmuo priimant sprendimus yra svarbus. Jis padeda jiems jausti, kad jie vykdo savo nutarimus, ne tik jo.³²

Bažnyčios vadovai yra įrankiai Dievo rankose ir turėtų siekti Dvasios vadovaudami ir ugdydami kitus.

Bažnyčioje šiais laikais vadovas pasiekia tai, ko tikrai tikisi. Jis turi daug tikėtis. Jis turi patikinti tuos, kuriems duoda pavedimus, kad Viešpaties tarnystėje jie turi didesnes galias, nei eidami paprastas pareigas. Kai darome viską, ką galime, Viešpaties darbe negali būti nesėkmių. Esame tik įrankiai; tai yra Viešpaties darbas. Tai Jo Bažnyčia, Jo Evangelijos planas. Tai su Jo vaikais mes dirbame. Jei tik atliksime savo dalį, tai Jis neleis, kad mums nepavyktų. Jis išaukštins mus net virš mūsų talentų ir sugebėjimų ribų. Aš žinau tai.³³

Turime atminti, kad… Bažnyčia… tai ne verslo pasaulis. Jos sėkmė matuojama ne pelnu ar nuostoliu, o išgelbėtomis sielomis. Mes, žinoma, turime būti efektyvūs ir produktyvūs, tačiau taip pat turime susitelkti į amžinuosius tikslus. Būkite atsargūs, kai taikote pasaulietinius metodus ir terminologiją, vykdydami šventas kunigystės funkcijas. Atminkite, kad racionalių problemų sprendimo metodų, nors ir naudingų, karalystės darbe nepakaks. Dievo darbas turi būti atliekamas tikėjimu, malda ir Dvasia, „ir jei kaip nors kitaip – tai ne iš Dievo“ (DS 50:18).³⁴

Pagrindinis Bažnyčios tikslas ugdyti vyrus ir moteris, kurie ir savo savybėmis, ir idealais būtų panašūs į Dievą.³⁵

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Prezidentas Bensonas mokė, kad vadovai turi rodyti teisų pavyzdį (žr. 1 poskyrį). Kodėl pavyzdys taip stipriai veikia? Kaip jums padėjo teisus vadovų pavyzdys?
Išnagrinėkite 2 poskyryje paaiškintas gerų vadovų savybes. Kodėl, jūsų manymu, „žmonės atsiliepia į [tokį] vadovavimą“? Pagalvokite, ką galite daryti, kad galėtumėte tas savybes išsiugdyti.
Prezidentas Bensonas mokė, kad Bažnyčios vadovai turi sekti Viešpaties pavyzdžiu, kaip perduoti pavedimus (žr. 3 poskyrį). Kaip pavedimų perdavimas padeda statyti Dievo karalystę? Kaip jums padėjo perduotos atsakomybės?
Kaip galėtų pasikeisti mūsų tarnystė Bažnyčioje, jei prisimintume, kad „tai yra Viešpaties darbas“ ir kad „būtent su Jo vaikais mes dirbame“? (Žr. 4 poskyrį.) Ką patyrėte, kai veikėte kaip įrankis Viešpaties rankose, padėdamas kitiems žmonėms?

Susijusios Raštų ištraukos

Išėjimo 18:13–26; Mato 5:13–16; Luko 22:31–32; Almos 17:1–11; DS 38:23–27

Pagalba mokytojui

„Žmonėms patinka, kai jų indėlis yra įvertinamas. Galėtumėte labiau pasistengti dėkodami už kiekvieną pasakytą komentarą ir, jei įmanoma, tą komentarą įtraukdami į pamokos diskusiją“ (Teaching, No Greater Call [1999], 35–36).