Dievą mylėkime labiau už pasaulį

Labai gerai prisimenu Kirtlande išgyventus sunkius laikus … ; ten gyveno Dievo pranašas, ten visu šlovingumu pasirodė pats Dievas, pats Jėzus, Dievo Sūnus. Jis stovėjo ant sakyklos šventykloje turėklo; šventyklos, kuri buvo pastatyta pagal įsakymą. Po Jo kojomis buvo į gintarą panašios spalvos gryno aukso grindinys. Jo plaukai buvo tyro sniego baltumo. Jo veidas spindėjo lyg skaisti saulė. Jo balsas buvo panašus į šniokščiančius vandenis. [Žr. DS 110.] Šis nepakartojamas apsireiškimas įvyko šventykloje, kuri buvo pastatyta Jo garbei. Kirtlande tuomet buvau ir aš, išgyvenau ten tuos įvykius, kurie, kaip dabar manau, dabar vėl pradeda kartotis. Tuometinės Pastarųjų Dienų Šventųjų sąlygos buvo kiek neįprastos; žmones ištikusios pasekmės buvo neįprasto pobūdžio. … Tais laikais šios tautos žmonių mintis buvo pervėrusi spekuliacijų dvasia. Vyko spekuliacijos pinigais, bankais, žemių sklypais, miestų plotais ir daugybe kitokių dalykų. Toji iš pasaulio kilusi spekuliacijų dvasia lyg kokia galinga banga užliejo Šventųjų širdis, tad daugelis jų atkrito ir atsimetė.³

Kai kurie [Šventieji Kirtlande] pradėjo spekuliuoti; jie užmiršo savo religiją, jie užmiršo jiems apreikštus principus, tad dauguma jų atpuolė į tuometinę dvasią ir paniro į spekuliacijas. Atsirado sunkumų – pavydas ir nesantaika – ir Viešpats, nusivylęs jais, pradėjo jų naikinimą, tad jų vieninga bendruomenė sudužo į šipulius.⁴

Dar visai neseniai tai atsimetusiai bendruomenei Viešpats išliejo nuostabių palaimų. Nepaprastai gausiai buvo išlietos Evangelijos dovanos – amžinybės turtai. Juos aplankė angelai. Pats Dievo Sūnus, kaip jau anksčiau minėjau, ten kalbėjosi su Savo tarnais. Šventyklos pašventinimo metu žmonės patyrė nepakartojamų palaimų. Tais Dievo malonių metais aš pats lankiausi įvairiuose Šventykloje vykusiuose susirinkimuose. Ten vyko maldos susirinkimai, liudijimų susirinkimai, broliai ir seserys ten išsakė nuostabių liudijimų. Jie pranašavo, kalbėjo liežuviais ir tuos liežuvius stulbinančiai vertė. Tas palaimas patyrė beveik visi Kirtlando gyventojai. Jų širdys tuomet buvo pasišventusios; jie buvo pasiruošę paaukoti viską, ką turėjo. Jie jautėsi, lyg gyventų labai arti Dievo, ir galima suprasti, kodėl tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis jie taip jautėsi.

Neturiu net laiko suminėti visų kitų palaimų, kuriomis mėgavosi Pastarųjų Dienų Šventieji tol, kol į jų širdis pradėjo smelktis spekuliacijų dvasia. Galima pamanyti, kad po tokių nuostabių apsireiškimų jokia pagunda negalėjo nugalėti tų Šventųjų. Tačiau jie buvo nugalėti, jie buvo išblaškyti į visas įmanomas puses.

Keista, bet toji spekuliacijų dvasia prasiskverbė ir į Dvylikos Apaštalų Kvorumą bei į septynių Septyniasdešimčių prezidentų kvorumą; tikrai Bažnyčioje neliko nė vieno kvorumo, kurio nebūtų palietusi toji spekuliacijų dvasia. Tai dvasiai plečiantis, plėtėsi ir nesantaika. Broliai ir seserys pradėjo vieni kitus šmeižti ir ginčytis vieni su kitais – viskas todėl, kad jų interesai nebuvo harmoningi.

Ar taip nutiks ir su tais šventaisiais, į kuriuos dabar kreipiuosi? Bijau, kad taip ir nutiks, tik negaliu pasakyti, kokiu mastu tai jus palies. Tačiau jūs tai patirsite; o galbūt ir būtina, kad tai patirtumėte.

… Kirtlando laikais toms blogio jėgoms pasidavė net pusė Apaštalų Kvorumo. Būtent toji spekuliacija, toji meilė auksui – pasaulio dievui – nulėmė šią graudžią baigtį. O jei tokia baigtis ištiko net aukščiausią kunigystę žemėje turinčius žmones, kas nutiks su tais, kurie neturi tokio proto, neturi tiek informacijos ir tiek patirties, kiek turėjo jie? …

Taigi, jūs esate geri žmonės. … Dievas jus myli. Jis mėgaujasi jūsų gerumu ir Jis visai nenori, kad pasikartotų tie įvykiai, kurie įvyko Kirtlande. To visai nereikia. Savo rankose turime galią atsilaikyti prieš tai, kas suskaldė šventuosius Kirtlande ir paveikė net pusę Dvylikos narių. Viešpats visai nenori, kad šiomis paskutiniosiomis dienomis pasikartotų tie patys įvykiai.⁵

Pastarųjų Dienų Šventieji turi būti daug išmintingesni ir protingesni, kad nepakliūtų į tokio pobūdžio žabangas. Tai nenaudinga. Žmogui neapsimoka nusisukti nuo šių šlovingų principų ir nuo iš amžinybės pasaulių gautų dalykų; mums nenaudinga nusigręžti nuo šių dalykų, pradėti blaškytis ir pasišvęsti beverčiams pasaulio dalykams. Mums tai nenaudinga. Kokios pagundos beateitų, kad ir dabartinės, mes turėtumėme žvelgti į praeities istoriją ir joms nepasiduoti, nes kitaip mes labai gailėsimės.⁶ [Žr. 2 pasiūlymą 241 puslapyje.]

Pasaulio dievas yra auksas ir sidabras. Pasaulis garbina šį dievą. Jiems jis yra visagalis, nors to jie nenori pripažinti. Taigi, pagal Dievo apvaizdos planą Pastarųjų Dienų Šventieji turi parodyti, ar jų žinios, išmintis ir galia Dieve yra tiek pažengusios, kad nepasiduotų pasaulio dievui. Mes turime tokie tapti. Mes taip pat turime pasiekti kitą standartą, aukštesnį lygį: Dievą turime mylėti labiau už pasaulį, labiau už auksą ar sidabrą, o savo artimą mylėti kaip save patį.⁷

Jeigu … nesilaikysime sudarytų sandorų, t. y. jeigu savo laiko, talento ir pastangų nenaudosime Dievo Karalystės statymui žemėje, kaip galime tikėtis pakilti pirmojo prisikėlimo aušroje, būti pripažinti didžiojo išpirkimo darbo vykdytojais? Jeigu savo elgesiu, įpročiais ir veiksmais imituojame … pasaulį, t. y. susitapatiname su pasauliu, tai nejaugi manote, mano broliai, kad Dievas mums suteiks trokštamų palaimų? Sakau jums, kad ne, Jis to nedarys! … Turime savyje ugdyti dangišką teisumą, o savo širdyse sodinti Dievo teisumą. Per pranašą Jeremiją Viešpats pasakė: „Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.“ [Jeremijo 31:33.] Štai ko siekia Viešpats, Jis tai padarys su mumis, jei tik paklusime Jo valiai.⁸

Dėkoju Dievui, kad šiais korupcijos ir nelabumo pasaulyje laikais dar turime šventų ir teisių vyrų bei moterų, kurie Jo garbei ir šlovei pašvenčia Dievo jiems suteiktus nepaprastus talentus. Dar galiu pridurti, kad turime tūkstančius iš įvairių tautų Viešpaties surinktų dorų ir garbingų vyrų bei moterų, kurie taip pat pasiryžę pašvęsti savo laiką ir talentus, kad padėtų įvykdyti Dievo darbą Jo vaikų labui.⁹ [Žr. 3 pasiūlymą 241 puslapyje.]

Gali nutikti taip … kad gyvenimo kelyje susidursite su klūtimis, kurioms įveikti prireiks didžiausių pastangų; kai kurie iš jūsų susigundysite nukrypti nuo tiesos ir garbės kelio ir, kaip koks Ezavas, amžinybės šlovę panorėsite iškeisti į kelias trumpas pasitenkinimo ir malonumo akimirkas [žr. Pradžios 25:29–34]; tada … pasinaudokite proga pasekti Gelbėtojo pavyzdžiu – kada už kvailą poelgį Jam buvo pasiūlyta pasaulio garbė, savo gundytojui jis atsakė: „Eik šalin, šėtone!“ [Žr. Luko 4:5–8.]¹⁰

Mąstydamas apie gyvenimą, suprantu, kad šis pasaulis yra trumpesnis už amžinybę; kad su mumis visada buvo mūsų protas, mūsų viduje visada glūdėjo dieviškumas – jis nebuvo sukurtas, jis egzistuos visą amžinybę [žr. DS 93:29]. Tai suvokdami mes, protingos būtybės, turime suprasti, kad šis gyvenimas greitai praeis ir ateis kitas, amžinas gyvenimas; ir kiek laikysimės įsakymų, tiek būsime pranašesni už tuos, kurie jų nesilaikė.¹¹

Evangelija sujungia jos pasekėjų širdis, ji nieko neišskiria, jai vienodi tiek turtingieji, tiek ir vargšai; mes visi esame lyg vienas asmuo, kad atliktume mums pavestą pareigą. … O dabar leiskite paklausti tų, kurie turi šiek tiek turto: ar tikrai galite šio pasaulio turtą vadinti savo turtu? Aš taip nemanyčiau, nes tesu mažytės dalelės prievaizdas ir Dievui atsakysiu už tos dalelės panaudojimą ir tvarkymą. Pastarųjų Dienų Šventieji per Dievo apreiškimus gavo Evangelijos įstatymą, kuris yra užrašytas visiems suprantama ir aiškia kalba. Ir jeigu mes supratome ir suvokėme tai, ką turėsime daryti ją priėmę – sudarydami sandorą per krikštą nuodėmėms atleisti – tai vis dar turime nepamiršti, kad tas įstatymas reikalauja pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės, o savo laiką, talentą ir pajėgumus naudoti jos labui [žr. Mato 6:33; 3 Nefio 13:33]. O jei taip nebūtų buvę, kaip galėtume tikėtis, kad po to, kai ši žemė virs Dievo ir Jo Sūnaus namais, paveldėsime amžinuosius gyvenimus ir gyvensime, ir valdysime kartu su Juo?

Pasakykite, kas turi daugiau šansų gauti tokius palaiminimus: ar turtingasis, ar turintys daug talentų, ar vargšas, ar teturintys vieną talentą? Mano supratimu, žmogus, kuris dirba siuvėju, staliumi, batsiuviu ar dar kokiu darbininku ir kuris gyvena sulig Evangelijos įstatymu, yra sąžiningas ir ištikimas savo pašaukimui, tai toks žmogus yra lygiai toks pat tinkamas gauti šiuos ir kitus Naujosios ir Amžinosios Sandoros palaiminimus, kaip ir bet kuris kitas žmogus; dėl savo ištikimybės jis paveldės sostus, kunigaikštystes ir galias, o jo vaikai bus tokie pat nesuskaičiuojami, kaip ir žvaigždės dangaus skliaute, kaip pajūrio smėlio smiltys. Taigi klausiu, kas pasiūlys didingesnių perspektyvų už šią?¹² [Žr. 3 ir 4 pasiūlymus 241 puslapyje.]