Raštai
Mormono knyga 2


2 Skyrius

Mormonas vadovauja nefitų armijoms. Kraujas ir skerdynės šluoja žemę. Nefitai aimanuoja ir sielvartauja pasmerktųjų sielvartu. Jų malonės diena praėjusi. Mormonas gauna Nefio plokšteles. Karai tęsiasi. Apie 327–350 m. po Kristaus gim.

1 Ir buvo taip, kad dar tais pačiais metais vėl prasidėjo karas tarp nefitų ir lamanitų. Aš, nors ir jaunas, buvau didelio ūgio; todėl Nefio žmonės paskyrė mane savo vadu, kitaip sakant, savo armijų vadu.

2 Todėl buvo taip, kad šešioliktaisiais savo metais nefitų armijos priešakyje aš ėjau prieš lamanitus; taigi praėjo trys šimtai dvidešimt šešeri metai.

3 Ir buvo taip, kad trys šimtai dvidešimt septintaisiais metais lamanitai atėjo prieš mus su nepaprastai didelėmis pajėgomis, tokiomis, kad jie išgąsdino mano armijas; todėl jos nenorėjo kautis ir pradėjo trauktis link šiaurinių kraštų.

4 Ir buvo taip, kad mes atėjome į Angolos miestą ir užėmėme šitą miestą, ir pasirengėme gintis nuo lamanitų. Ir buvo taip, kad visomis savo jėgomis mes tvirtinome miestą; bet nepaisant visų mūsų įtvirtinimų, lamanitai puolė ir išvijo mus iš to miesto.

5 Ir taip pat išvijo mus iš Dovydo žemės.

6 Ir mes nužygiavome ir atėjome į Jozuės žemę, kuri buvo vakariniame pakrašty prie jūros pakrantės.

7 Ir buvo taip, kad mes kuo skubiausiai rinkome savo žmones, kad galėtume juos surinkti į vieną kūną.

8 Bet štai, žemė buvo pilna plėšikų ir lamanitų; ir nepaisant didžio sunaikinimo, pakibusio virš mano žmonių, jie neatgailavo dėl savo piktadarybių; taigi kraujas ir skerdynės pasklido po visą žemės veidą, tiek iš nefitų pusės, tiek ir iš lamanitų pusės; ir ant viso žemės veido buvo vienas visuotinis sukilimas.

9 Ir dabar, lamanitai turėjo karalių, ir jo vardas buvo Aaronas; ir jis atėjo prieš mus su keturiasdešimties keturių tūkstančių armija. Ir štai, aš atrėmiau jį savo keturiasdešimt dviem tūkstančiais. Ir buvo taip, kad aš savo armija sumušiau jį, tad jis bėgo nuo manęs. Ir štai, visa tai buvo padaryta, ir praėjo trys šimtai trisdešimt metų.

10 Ir buvo taip, kad nefitai pradėjo atgailauti dėl savo nedorybės ir pradėjo šaukti, lygiai taip, kaip buvo išpranašauta pranašo Samuelio; nes štai, dėl vagių ir plėšikų, ir žudikų, ir magijos, ir raganavimo toje žemėje niekas negalėjo išlaikyti to, kas jam priklausė.

11 Tad dėl to kilo raudos ir aimanos visoje žemėje, o ypač tarp Nefio žmonių.

12 Ir buvo taip, kad man, Mormonui, pamačius jų aimanas ir raudas, ir sielvartą prieš Viešpatį, mano širdis pradėjo džiūgauti, nes, žinodamas Viešpaties pasigailėjimus ir didį kantrumą, maniau, kad jis pasigailės jų, kad jie vėl taptų teisia liaudimi.

13 Bet štai, šitas mano džiaugsmas buvo tuščias, nes jų sielvartavimas buvo ne atgailai dėl Dievo gerumo; bet tai buvo greičiau pasmerktųjų sielvartavimas dėl to, kad Viešpats ne visada leis jiems būti laimingiems nuodėmėje.

14 Ir jie neatėjo pas Jėzų sudužusiomis širdimis ir atgailaujančiomis dvasiomis, bet keikė Dievą ir norėjo numirti. Nepaisant to, jie kovojo kalaviju už savo gyvybę.

15 Ir buvo taip, kad mano liūdesys vėl sugrįžo man ir aš pamačiau, kad malonės diena jiems jau buvo praėjusi, tiek laikinai, tiek dvasiškai; nes aš mačiau tūkstančius jų nukirstus atvirame maište prieš savo Dievą ir sukrautus ant žemės veido kaip mėšlą. Ir taip praėjo trys šimtai keturiasdešimt ketveri metai.

16 Ir buvo taip, kad trys šimtai keturiasdešimt penktaisiais metais nefitai pradėjo bėgti nuo lamanitų; ir jie buvo vejami, kol atėjo net į Jašono žemę, ir tik tada buvo įmanoma sustabdyti jų traukimąsi.

17 Ir dabar, Jašono miestas buvo netoli tos žemės, kur Amaronas buvo paslėpęs metraščius Viešpačiui, kad jie nebūtų sunaikinti. Ir štai aš nuėjau pagal Amarono žodį ir paėmiau Nefio plokšteles, ir surašiau metraštį pagal Amarono žodžius.

18 Ir ant Nefio plokštelių aš surašiau pilną viso nelabumo ir bjaurumų aprašymą; bet ant šitų plokštelių aš susilaikiau rašyti pilną jų nelabumo ir bjaurumų aprašymą, nes štai nuolatinis nelabumo ir bjaurumų vaizdas visuomet buvo prieš mano akis nuo pat to laiko, kai tik buvau pajėgus suvokti žmogaus kelius.

19 Ir vargas man dėl jų nelabumo; nes visas mano dienas mano širdis buvo pripildyta sielvarto dėl jų nelabumo; tačiau aš žinau, kad būsiu iškeltas paskutiniąją dieną.

20 Ir buvo taip, kad šitais metais Nefio žmonės vėl buvo medžiojami ir vejami. Ir buvo taip, kad mes buvome vejami, kol atėjome šiaurėn į žemę, vadinamą Šemo žeme.

21 Ir buvo taip, kad mes įtvirtinome Šemo miestą ir surinkome savo žmones, kiek tik buvo įmanoma, kad galbūt galėtume juos išgelbėti nuo sunaikinimo.

22 Ir buvo taip, kad trys šimtai keturiasdešimt šeštaisiais metais jie vėl pradėjo pulti mus.

23 Ir buvo taip, kad aš kalbėjau savo žmonėms ir karštai juos raginau drąsiai stovėti prieš lamanitus ir kovoti už savo žmonas ir savo vaikus, ir savo namus, ir savo šeimas.

24 Ir mano žodžiai sužadino juose šiokias tokias pastangas, tad jie nebebėgo nuo lamanitų, bet drąsiai priešinosi jiems.

25 Ir buvo taip, kad mes su trisdešimties tūkstančių armija kovėmės prieš penkiasdešimties tūkstančių armiją. Ir buvo taip, kad mes stovėjome prieš juos taip tvirtai, jog jie bėgo nuo mūsų.

26 Ir buvo taip, kad jiems bėgant, mes vijomės juos su savo armijomis ir vėl susikovėme su jais ir sumušėme juos; tačiau Viešpaties stiprybės nebebuvo su mumis; taip, mes buvome palikti patys sau, tad Viešpaties Dvasios nebebuvo mumyse; todėl mes tapome silpni kaip mūsų broliai.

27 Ir mano širdis sielvartavo dėl šitos didžios mano žmonių nelaimės, dėl jų nelabumo ir jų bjaurumų. Bet štai, mes išėjome prieš lamanitus ir Gadiantono plėšikus, kol vėl užėmėme savo paveldo žemes.

28 Ir praėjo trys šimtai keturiasdešimt devintieji metai. O trys šimtai penkiasdešimtaisiais metais mes sudarėme sutartį su lamanitais ir Gadiantono plėšikais, pagal kurią pasidalinome mūsų paveldo žemes.

29 Ir lamanitai atidavė mums šiaurinę žemę, taip, netgi iki siauros perėjos, vedančios į pietinę žemę. O mes atidavėme lamanitams visą pietinę žemę.