Raštai
Doktrina ir Sandoros 138


138 Skyrius

Regėjimas, duotas prezidentui Džozefui F. Smitui Solt Leik Sityje, Jutos valst., 1918 m. spalio 3 dieną. Savo įžanginėje kalboje 89-joje pusmetinėje Bažnyčios Visuotinėje konferencijoje 1918 m. spalio 4 d. prezidentas Smitas pareiškė, kad per praėjusius mėnesius jis gavo keletą dieviškų pranešimų. Vieną iš jų, apie Gelbėtojo apsilankymą pas mirusiųjų dvasias, kol jo kūnas buvo kape, prezidentas Smitas buvo gavęs praėjusią dieną. Jis buvo užrašytas tuojau pat po konferencijos uždarymo. 1918 m. spalio 31 d. jis buvo pateiktas Pirmosios Prezidentūros patarėjams, Dvylikos Tarybai bei patriarchui ir buvo vienbalsiai jų priimtas.

1–10 Prezidentas Džozefas F. Smitas apmąsto Petro raštus ir mūsų Viešpaties apsilankymą dvasių pasaulyje; 11–24 Prezidentas Smitas mato rojuje susirinkusius teisius mirusiuosius ir Kristaus tarnystę tarp jų; 25–37 Jis mato, kaip evangelijos skelbimas buvo suorganizuotas tarp dvasių; 38–52 Dvasių pasaulyje jis mato Adomą, Ievą ir daugelį šventųjų pranašų, kurie savo dvasinę būseną iki savo prikėlimo laikė vergija; 53–60 Šių dienų teisūs mirusieji tęsia savo darbus dvasių pasaulyje.

1 Tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktųjų metų spalio trečiąją dieną aš sėdėjau savo kambaryje apmąstydamas Raštus;

2 ir apgalvodamas didžiąją apmokančiąją auką, kurią Dievo Sūnus atnašavo dėl pasaulio išpirkimo,

3 bei didžią ir nuostabią meilę, kurią Tėvas ir Sūnus apreiškė per Išpirkėjo atėjimą į pasaulį,

4 kad per jo apmokėjimą ir per paklusnumą evangelijos principams žmonija būtų išgelbėta.

5 Taip man mąstant, mano protas sugrįžo prie apaštalo Petro raštų, prie ankstyvųjų šventųjų, išsklaidytų po Pontiją, Galatiją, Kapodokiją ir kitas Azijos sritis, kur po Viešpaties nukryžiavimo buvo paskelbta evangelija.

6 Aš atverčiau Bibliją ir perskaičiau pirmojo Petro laiško trečiąjį ir ketvirtąjį skyrius. Ir kai skaičiau, mane didžiai paveikė, labiau nei bet kada anksčiau, šios ištraukos:

7 „Nes ir Kristus kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad atvestų mus pas Dievą, kūne atiduotas mirčiai, bet atgaivintas Dvasia.

8 Ja jis taip pat nuėjo ir skelbė kalėjime esančioms dvasioms,

9 kurios kadaise buvo neklusnios, kai sykį Nojaus dienomis Dievo didis kantrumas laukė, kol buvo statoma arka, kuria nedaugelis, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėtos vandeniu“ (1 Pt 3:18–20).

10 „Dėl to evangelija buvo skelbiama taip pat ir mirusiesiems, kad jie būtų teisiami kūne kaip žmonės, bet gyventų dvasia kaip Dievas“ (1 Pt 4:6).

11 Man apmąstant tai, kas parašyta, mano supratimo akys buvo atvertos ir Viešpaties Dvasia buvo ant manęs, ir aš išvydau pulkus mirusiųjų, tiek mažų, tiek ir didelių.

12 Ir buvo surinkta į vieną vietą nesuskaičiuojama daugybė dvasių teisiųjų, kurie buvo ištikimi liudijimui apie Jėzų, gyvendami mirtingume,

13 ir kurie atnašavo auką, panašią į didžiąją Dievo Sūnaus auką, ir iškentėjo suspaudimą dėl savo Išpirkėjo vardo.

14 Visi šitie paliko mirtingąjį gyvenimą, tvirtai vildamiesi šlovingo prikėlimo per Dievo Tėvo ir jo Viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus malonę.

15 Aš pastebėjau, kad jie buvo pilni džiaugsmo ir linksmybės ir džiūgavo drauge, kadangi jų išvadavimo diena buvo čia pat.

16 Jie buvo susirinkę laukdami Dievo Sūnaus atėjimo į dvasių pasaulį, kad jis paskelbtų jų išpirkimą iš mirties pančių.

17 Jų miegančios dulkės turėjo būti atstatytos į savo tobulą pavidalą, kaulas prie kaulo, ir ant jų sausgyslės ir mėsa, kad dvasia ir kūnas būtų suvienyti, kad niekad nebebūtų atskirti, idant jie gautų džiaugsmo pilnatvę.

18 Šiai didžiulei miniai belaukiant ir besikalbant, džiūgaujant savo išvadavimo iš mirties grandinių valanda, pasirodė Dievo Sūnus, skelbdamas laisvę belaisviams, kurie buvo ištikimi;

19 ir ten jis skelbė jiems nesibaigiančią evangeliją, doktriną apie prikėlimą ir žmonijos išpirkimą iš nuopolio ir iš asmeninių nuodėmių su atgailos sąlyga.

20 Bet pas nelabuosius jis nėjo ir nepakėlė savo balso tarp bedievių ir neatgailaujančių, kurie suteršė save būdami kūne;

21 taip pat jo akivaizdos neišvydo ir jam į veidą nepažvelgė maištaujantieji, kurie atmetė senovės pranašų liudijimus ir įspėjimus.

22 Kur buvo šitie, viešpatavo tamsa, bet tarp teisiųjų buvo ramybė;

23 ir šventieji džiūgavo savo išpirkimu ir klaupėsi, ir pripažino Dievo Sūnų kaip savo Išpirkėją ir Išvaduotoją iš mirties ir pragaro grandinių.

24 Jų veidai švytėjo, ir ant jų buvo spindesys nuo Viešpaties akivaizdos, ir jie giedojo šlovinimus jo šventam vardui.

25 Aš stebėjausi, nes supratau, kad Gelbėtojas praleido apie tris metus savo tarnystėje tarp žydų ir tų, iš Izraelio namų, stengdamasis mokyti juos nesibaigiančios evangelijos ir šaukti juos į atgailą;

26 ir vis dėlto, nepaisant galingų jo darbų ir stebuklų bei tiesos skelbimo su didele galia ir valdžia, buvo tik keletas tokių, kurie įsiklausė į jo balsą ir džiūgavo jo akivaizda, ir priėmė išgelbėjimą iš jo rankų.

27 Bet jo tarnystė tarp tų, kurie buvo mirę, buvo apribota trumpu laikotarpiu tarp jo nukryžiavimo ir prikėlimo;

28 ir aš stebėjausi Petro žodžiais, kuriais jis sakė, kad Dievo Sūnus skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurios kadaise buvo neklusnios, kai sykį Nojaus dienomis Dievo didis kantrumas laukė – ir kaip jis galėjo paskelbti toms dvasioms ir atlikti būtiną darbą tarp jų per tokį trumpą laiką.

29 Ir man besistebint, mano akys buvo atvertos ir supratimas atgaivintas, ir aš suvokiau, kad Viešpats ne pats asmeniškai nuėjo pas nelabuosius ir tiesą atmetusius neklusniuosius, kad mokytų juos;

30 bet štai, iš teisiųjų tarpo jis suorganizavo savo pajėgas ir paskyrė pasiuntinius, aprengtus galia ir valdžia, ir pavedė jiems eiti ir nešti evangelijos šviesą tiems, kurie buvo tamsoje, būtent visoms žmonių dvasioms; ir taip evangelija buvo paskelbta mirusiesiems.

31 Ir išrinktieji pasiuntiniai nuėjo skelbti Viešpaties malonės dienos ir skelbti laisvės belaisviams, kurie buvo supančioti, netgi visiems, kurie tik atgailaus dėl savo nuodėmių ir priims evangeliją.

32 Taip evangelija buvo paskelbta tiems, kurie mirė savo nuodėmėse, be tiesos pažinimo arba prasižengime, atmetę pranašus.

33 Jie buvo mokomi tikėjimo Dievu, atgailos nuo nuodėmės, vikarinio krikšto nuodėmėms atleisti, Šventosios Dvasios dovanos rankų uždėjimu,

34 ir visų kitų evangelijos principų, kuriuos jiems buvo būtina žinoti, idant pasiruoštų būti teisiami kūne kaip žmonės, bet gyventi dvasia kaip Dievas.

35 Ir taip mirusiesiems, tiek mažiems, tiek ir dideliems, kaip neteisiems, taip ir ištikimiems buvo atskleista, kad išpirkimas buvo atliktas per Dievo Sūnaus auką ant kryžiaus.

36 Taip buvo atskleista, kad mūsų Išpirkėjas savo laiką per apsilankymą dvasių pasaulyje praleido mokydamas ir ruošdamas ištikimas pranašų dvasias, kurios liudijo apie jį kūne;

37 kad jos neštų išpirkimo žinią visiems mirusiesiems, pas kuriuos jis pats negalėjo nueiti dėl jų maištavimo ir prasižengimo, kad jie per jo tarnų tarnavimą taip pat galėtų išgirsti jo žodžius.

38 Tarp didžiųjų ir galingųjų, kurie buvo susirinkę šiame didžiuliame teisiųjų susirinkime, buvo tėvas Adomas, Senaamžis ir visų tėvas,

39 ir mūsų šlovingoji Motina Ieva, su daugeliu savo ištikimų dukterų, gyvenusių visais amžiais ir garbinusių tikrąjį ir gyvąjį Dievą.

40 Ten buvo Abelis, pirmasis kankinys, ir jo brolis Setas, vienas galingųjų, kuris buvo tikras savo tėvo Adomo atvaizdas.

41 Nojus, kuris įspėjo apie tvaną; Šemas, didysis aukštasis kunigas; Abraomas, ištikimųjų tėvas; Izaokas, Jokūbas ir Mozė, didysis Izraelio įstatymdavys;

42 ten taip pat buvo ir Izaijas, kuris per pranašystę paskelbė, kad Išpirkėjas buvo pateptas guosti tuos, kurių širdys sudužusios, skelbti laisvę belaisviams ir kalėjimo atvėrimą kaliniams.

43 Be to Ezechielis, kuriam regėjime buvo parodytas didelis slėnis su sausais kaulais, kurie turėjo būti apvilkti mėsa, kad vėl išeitų mirusiųjų prikėlimo metu, – gyvos sielos;

44 Danielius, kuris iš anksto numatė ir paskelbė Dievo karalystės įkūrimą paskutinėmis dienomis, kad jau niekada nebūtų sunaikinta ar atiduota kitai tautai;

45 Elijas, kuris buvo su Moze ant Atmainymo kalno;

46 ten taip pat buvo ir pranašas Malachijas, kuris liudijo apie Elijos atėjimą, – apie kurį ir Moronis kalbėjo pranašui Džozefui Smitui, skelbdamas, kad jis turi ateiti prieš Viešpaties didžios ir baisios dienos įvedimą.

47 Pranašas Elija vaikų širdyse turėjo pasodinti jų tėvams duotus pažadus,

48 pranašaujančius, kad laikų pilnatvės evangelijos laikotarpiu turi būti atliktas didelis darbas Viešpaties šventyklose dėl mirusiųjų išpirkimo ir vaikų užantspaudavimo prie jų gimdytojų, kad visa žemė nebūtų ištikta prakeiksmu ir visiškai nuniokota jo atėjimo metu.

49 Visi šie ir daugybė kitų, būtent pranašų, kurie gyveno tarp nefitų ir liudijo apie Dievo Sūnaus atėjimą, buvo kartu tame didžiuliame susirinkime ir laukė savo išvadavimo,

50 nes mirusieji žiūrėjo į ilgą jų dvasių atskyrimą nuo jų kūnų kaip į vergiją.

51 Šiuos Viešpats mokė ir davė jiems galią išeiti, po jo prikėlimo iš mirusiųjų, kad įžengtų į jo Tėvo karalystę, idant ten būtų apvainikuoti nemirtingumu ir amžinuoju gyvenimu,

52 ir nuo tol tęstų savo darbą, kaip Viešpaties buvo žadėta, ir būtų dalininkais visų palaiminimų, kurie buvo laikomi tiems, kurie jį myli.

53 Pranašas Džozefas Smitas ir mano tėvas Hairumas Smitas, Brigamas Jangas, Džonas Teiloras, Vilfordas Vudrufas ir kitos rinktinės dvasios, kurios buvo išlaikytos, kad ateitų laikų pilnatvėje dalyvauti dedant didžiojo paskutiniųjų dienų darbo pamatus,

54 įskaitant šventyklų statymą ir apeigų vykdymą jose dėl mirusiųjų išpirkimo, taip pat buvo dvasių pasaulyje.

55 Aš pastebėjau, kad jie taip pat buvo tarp kilnių ir didžių, kurie pradžioje buvo išrinkti būti valdovais Dievo Bažnyčioje.

56 Netgi dar prieš savo gimimą, jie su daugeliu kitų gavo savo pirmąsias pamokas dvasių pasaulyje ir buvo paruošti, kad išeitų Viešpačiui tinkamu metu darbuotis jo vynuogyne dėl žmonių sielų išgelbėjimo.

57 Aš pastebėjau, kad šio evangelijos laikotarpio ištikimi vyresnieji, išėję iš mirtingojo gyvenimo, tęsia savo darbus, skelbdami atgailos ir išpirkimo per Viengimio Dievo Sūnaus auką evangeliją tarp tų, kurie yra tamsoje ir nuodėmės vergijoje atšiauriame mirusiųjų dvasių pasaulyje.

58 Mirusieji, kurie atgailaus, bus išpirkti per paklusnumą Dievo namų nuostatams,

59 ir po to, kai jie sumokės bausmę už savo prasižengimus ir bus švariai nuplauti, gaus atlygį pagal savo darbus, nes jie yra išgelbėjimo paveldėtojai.

60 Toks buvo man apreikštas regėjimas apie mirusiųjų išpirkimą, ir aš liudiju ir žinau, per mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus palaiminimą, kad šis aprašymas yra tikras, būtent taip. Amen.