Raštuose vartojama prasme, apmokėti reiškia iškentėti bausmę už nusidėjimą, tuo pašalinant nuodėmės pasekmes nuo atgailaujančio nusidėjėlio ir suteikiant jam galimybę būti sutaikintam su Dievu. Jėzus Kristus buvo vienintelis, kuris galėjo įvykdyti tobulą apmokėjimą už visą žmoniją. Jis galėjo tai padaryti dėl to, kad buvo išrinktas ir iš anksto paskirtas Didžiojoje taryboje dar prieš pasaulio suformavimą (Etr 3:14; Moz 4:1–2; Abr 3:27), dėl to, kad buvo Dievo sūnus ir gyveno be nuodėmės. Jo apmokėjimas apėmė jo kentėjimą už žmonijos nuodėmes Getsemanės sode, jo kraujo praliejimą, jo mirtį ir po to įvykusį prikėlimą iš kapo (Iz 53:3–12; Mzj 3:5–11; Al 7:10–13). Dėl apmokėjimo visi žmonės kelsis iš mirusiųjų su nemirtingais kūnais (1 Kor 15:22). Apmokėjimas taip pat suteikia mums galimybę gauti savo nuodėmių atleidimą ir amžinai gyventi su Dievu. Bet asmuo, sulaukęs atsakomybės amžiaus ir gavęs įstatymą, gali gauti šiuos palaiminimus, jeigu tiki Jėzų Kristų, atgailauja dėl savo nuodėmių, priima išgelbėjimo apeigas ir paklūsta Dievo įsakymams. Tie, kurie dar nesulaukė atsakomybės amžiaus, ir tie, kurie nepažįsta įstatymo, yra išperkami per apmokėjimą (Mzj 15:24–25; Mor 8:22). Raštai aiškiai moko, kad jei Kristus neapmokėtų mūsų nuodėmių, joks įstatymas, apeiga ar auka negalėtų patenkinti teisingumo reikalavimų, ir žmogus niekada negalėtų sugrįžti Dievo akivaizdon (2 Nef 2; 9).