Nuolatinė Gelbėtojo užuojauta

Vienas nuostabiausių principų, kurių per Savo žemiškąją tarnystę mokė Gelbėtojas, yra tas, kad turime elgtis su kitais užjaučiamai. Aptarkime šį principą ir jo praktinį pritaikymą išnagrinėdami pasakojimą, kaip Jėzus lankėsi fariziejaus Simono namuose.

Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kad viena moteris, žinoma nusidėjėlė, įėjo į Simono namus, kai ten buvo Jėzus. Nuoširdžiai atgailaudama ši moteris prisiartino prie Jėzaus, ašaromis nuplovė Jo kojas, nušluostė jas savo plaukais, tada pabučiavo jas ir patepė tam skirtu tepalu.¹ Išdidus tų namų šeimininkas, kuris laikė save morališkai geresniu už tą moterį, priekaištaudamas mintyse arogantiškai samprotavo: „Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji – nusidėjėlė!“²

Dėl požiūrio, esą jis geresnis už kitus, fariziejus neteisingai teisė tiek Jėzų, tiek tą moterį. Bet visa žinantis Gelbėtojas suvokė Simono mintis, su didžia išmintimi pasmerkė Simono globėjišką požiūrį ir subarė jį dėl mandagumo trūkumo priimant namuose tokį ypatingą svečią kaip Gelbėtojas. Iš tiesų tas Jėzaus išsakytas tiesioginis papeikimas fariziejui buvo liudijimas, kad Jėzus tikrai turi pranašystės dovaną ir kad ši nuolankios ir sudužusios širdies moteris atgailavo ir jos nuodėmės jai buvo atleistos.³

Kaip ir daugelis kitų Jėzaus žemiškosios tarnystės įvykių, šis pasakojimas dar kartą parodo, kad Gelbėtojas su visais, ateinančiais pas Jį, – su visais be išimties – ypač su tais, kuriems labiausiai reikia Jo pagalbos, elgėsi užjaučiamai. Moters Jėzui parodytas apgailestavimas ir pagarbi meilė įrodė jos nuoširdžią atgailą ir troškimą gauti nuodėmių atleidimą. O Simono pranašumo kompleksas, drauge su jo užkietinta širdimi,⁴ neleido jam parodyti empatijos tai atgailaujančiai sielai, ir jis net apie pasaulio Gelbėtoją kalbėjo kupinas abejingumo ir paniekos. Jo požiūris rodė, kad jo gyvenimo būdas tėra ne daugiau kaip griežtas bei tuščias taisyklių laikymasis ir išorinė savo įsitikinimų išraiška per savęs sureikšminimą ir netikrą šventumą.⁵

Šiame pasakojime užuojautos kupina ir konkrečiam žmogui pritaikyta Jėzaus tarnystė rodo mums tobulą pavyzdį, kaip turėtume bendrauti su savo artimu. Raštuose pateikiama nesuskaičiuojama daugybė pavyzdžių, kaip Gelbėtojas, skatinamas savo gilios ir nuolatinės užuojautos, bendravo su tų dienų žmonėmis ir padėjo kenčiantiems bei tiems, kurie buvo „suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens“⁶. Jis tiesė Savo gailestingą ranką tiems, kuriems dėl jų naštų reikėjo tiek fizinės, tiek dvasinės pagalbos.⁷

Užuojautos kupinas Jėzaus požiūris remiasi tikrąja meile⁸, būtent Jo tyra ir tobula meile, kuri yra Jo apmokančiosios aukos esmė. Užuojauta yra pagrindinis bruožas tų, kurie siekia pašventinimo, ir ši dieviška savybė pinasi su kitomis krikščioniškomis savybėmis, tokiomis kaip gebėjimas gedėti su gedinčiais ir rodyti empatiją, gailestingumą bei gerumą.⁹ Užuojautos kitiems reiškimas iš tikrųjų yra Jėzaus Kristaus Evangelijos esmė ir aiškus mūsų dvasinio bei emocinio artumo Gelbėtojui įrodymas. Be to, jis parodo, kokią įtaką Gelbėtojas turi mūsų gyvenimo būdui, ir demonstruoja mūsų dvasių didumą.

Svarbu pastebėti, kad Jėzaus gailestingi poelgiai nebuvo atsitiktiniai ar priverstiniai, paremti sąrašu užduočių, kurias būtina įvykdyti, – jie išreiškė Jo tyros meilės Dievui ir Jo vaikams tikrumą ir neblėstantį troškimą jiems padėti.

Jėzus sugebėdavo atpažinti žmonių poreikius net per atstumą. Todėl nenuostabu, kad, pavyzdžiui, išgydęs šimtininko tarną¹⁰, Jėzus iš Kafarnaumo iš karto keliavo į Naino miestą. Būtent čia Jėzus atliko vieną meilingiausių žemiškos tarnystės stebuklų, kai mirusiam jaunuoliui, vieninteliam našlės motinos sūnui, liepė prisikelti ir gyventi. Jėzus suvokė ne tik baisias tos vargšės motinos kančias, bet ir sunkias jos gyvenimo aplinkybes ir veikė nuoširdžios užuojautos jai skatinamas.¹¹

Panašiai kaip ta nuodėminga moteris ir našlė iš Naino, daugybė žmonių, dėl kurių galime ką nors padaryti, siekia mūsų paguodos, dėmesio, draugystės ir bet kokios pagalbos, kokią tik galime pasiūlyti. Visi galime būti įrankiai Viešpaties rankose ir su tais, kuriems reikia pagalbos, elgtis užjaučiamai, kaip tai darė Jėzus.

Žinau vieną mergaitę, kuri gimė su nesuaugusia lūpa ir gomuriu. Pirmąją iš daugybės jos laukusių operacijų ji turėjo patirti antrą savo gyvenimo dieną. Skatinami nuoširdžios užuojautos tiems, kurie patiria tokius pat išbandymus, ši mergaitė ir jos tėvai stengiasi juos paremti, suprasti ir emociškai padėti, susidūrus su šia sunkia tikrove. Neseniai jie man parašė ir papasakojo: „Dėl šio mūsų dukters išbandymo, turėjome galimybę sutikti nuostabių žmonių, kuriems reikėjo paguodos, paramos ir padrąsinimo. Prieš kurį laiką mūsų dukra, kuriai šiuo metu 11 metų, kalbėjosi su tokį pat išbandymą patiriančio kūdikio tėveliais. Per šį pokalbį dukra akimirkai nusiėmė kaukę, kurią dėvėjo dėl pandemijos, kad tie tėveliai pamatytų, jog yra vilties, nors tam vaikeliui per kitus kelerius metus dar reiks daug ką iškentėti, kad problema būtų išspręsta. Jaučiamės labai dėkingi už galimybę išreikšti savo empatiją kenčiantiems taip, kaip ją mums išreiškia Jėzus. Jaučiame, kad mūsų skausmai palengvėja kaskart, kai palengviname kieno nors kito skausmą.“

Brangūs draugai, kai gyvenime sąmoningai stengsimės būti kupini užuojautos, kaip tai darė Gelbėtojas, tapsime jautresni žmonių poreikiams. O mums tapus jautresniems, kiekvieną mūsų poelgį persmelks nuoširdaus susidomėjimo ir meilės jausmai. Viešpats pripažins mūsų pastangas ir, be abejo, būsime palaiminti progomis būti įrankiais Jo rankose minkštinant širdis ir padedant tiems, kurių rankos nusvirusios.¹²

Jėzaus pamokymas fariziejui Simonui taip pat padeda suprasti, kad niekada neturėtume griežtai ar negailestingai teisti aplinkinių, nes visiems mums dėl savo netobulumų reikia mylinčio Dangiškojo Tėvo supratimo ir gailestingumo. Ar tik ne to Gelbėtojas mokė, kai sakė: „Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“¹³

Turime suvokti, kad nėra lengva suprasti visas aplinkybes, kurios prisideda prie žmogaus nuostatų susiformavimo ar jo reakcijos. Išvaizda gali apgauti ir dažnai ji tiksliai neatspindi, kodėl žmogus taip pasielgė. Priešingai nei jūs ar aš, Kristus geba aiškiai matyti visus konkrečios situacijos aspektus.¹⁴ Net žinodamas visas mūsų silpnybes Gelbėtojas neskuba mūsų smerkti, bet toliau užjausdamas darbuojasi su mumis, padėdamas šalinti tą rąstą iš mūsų akies. Jėzus visada žvelgia į širdį, o ne į išorę.¹⁵ Jis pats skelbė: „Neteiskite pagal išorę.“¹⁶

Apsvarstykime išmintingą Gelbėtojo patarimą dvylikai nefitų mokinių šiuo klausimu:

„Ir žinokite, kad jūs būsite šitos liaudies teisėjai, pagal teismą, kokį aš nurodysiu jums, kuris bus teisingas. Tad kokie vyrai jūs turėtumėt būti? Iš tiesų sakau jums – tokie, kaip aš esu.“¹⁷

„Todėl aš noriu, kad būtumėte tobuli, kaip aš arba kaip jūsų Tėvas, kuris yra danguje, yra tobulas.“¹⁸

Atsižvelgiant į šį kontekstą, Viešpaties teismas griežtesnis tiems, kurie patys imasi neteisiai smerkti tariamus kitų trūkumus. Kad galėtume teisti teisiai, turime stengtis tapti tokie kaip Gelbėtojas ir į žmonių netobulumus žvelgti su užuojauta, būtent Jo akimis. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų laukia dar ilgas kelias, kol pasieksime tobulumą, galbūt būtų geriau, jei sėstume prie Jėzaus kojų ir maldautume gailestingumo dėl savo netobulumų, kaip tai darė ta atgailaujanti moteris fariziejaus namuose, o ne švaistytume tiek daug laiko ir energijos telkdamiesi į pastebėtus kitų žmonių netobulumus.

Brangūs draugai, liudiju, kad, jeigu savo gyvenime stengsimės taikyti Gelbėtojo užuojautos pavyzdį, mūsų gebėjimas girti kaimynų dorybes stiprės, o natūralus instinktas smerkti kitų netobulumus silpnės. Mūsų bendravimas su Dievu stiprės ir gyvenimas tikrai taps malonesnis, jausmai švelnesni, ir mes rasime niekad neišsenkantį laimės šaltinį. Būsime žinomi kaip taikdariai¹⁹, kurių žodžiai švelnūs kaip rytmečio rasa pavasarį.

Meldžiu, kad taptume kantresni kitiems ir geriau juos suprastume, ir kad Viešpaties gailestingumas tobulu švelnumu nuramintų mūsų nekantrumą drauge su jų netobulumais. Toks yra Gelbėtojo kvietimas mums. Liudiju, kad Jis gyvas. Jis parodė tobulą gailestingos ir kantrios mokinystės pavyzdį. Apie šias tiesas liudiju šventu Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.