Grožybė vietoj pelenų: gydantis atleidimo kelias

1 Samuelio knygoje yra mažiau žinomas pasakojimas apie Dovydą, būsimąjį Izraelio karalių, ir moterį vardu Abigailė.

Mirus Samueliui, Dovydas su savo vyrais pasitraukė nuo karaliaus Sauliaus, kuris siekė Dovydo gyvybės. Jie prižiūrėjo turtingo nemalonaus vyro vardu Nabalas kaimenes ir tarnus. Dovydas nusiuntė dešimt savo vyrų pasveikinti Nabalo ir paprašyti stokojamo maisto ir reikmenų.

Į Dovydo prašymą Nabalas atsakė įžeidimu ir išsiuntė jo vyrus atgal tuščiomis rankomis.

Įsižeidęs Dovydas paruošė savo vyrus pulti Nabalą ir jo šeimyną sakydamas: „Jis man atsilygino piktu už gera.“¹ Tarnas papasakojo Abigailei, Nabalo žmonai, kaip netinkamai jos vyras pasielgė su Dovydo vyrais. Abigailė skubiai surinko reikiamą maistą ir reikmenis ir nuėjo tarpininkauti.

Jį sutikusi, Abigailė „parpuolė prieš Dovydą ir nusilenkė iki žemės.

Parpuolusi prie jo kojų, kalbėjo: „Valdove, ant manęs tebūna kaltė. […]

Dabar, […] Viešpats sulaikė tave, kad nenusikalstum, praliedamas kraują ir keršydamas savo ranka. […]

Štai dovanos, kurias tavo tarnaitė atgabeno savo valdovui, atiduok jas jaunuoliams, kurie seka mano valdovą. […]

Atleisk savo tarnaitei nusikaltimą.“ […]

Dovydas atsakė Abigailei: „Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris šiandien atsiuntė tave manęs pasitikti.

Palaimintas tavo patarimas ir palaiminta tu, nes šiandien mane sulaikei nuo kraujo praliejimo ir sukliudei man pačiam už save atkeršyti.“ […]

Dovydas paėmė iš jos viską, ką ji jam atgabeno, ir tarė: „Eik rami į savo namus. Aš paklausiau tavo balso ir tavęs nepaniekinau.“²

Jie abu taikiai iškeliavo.

Šioje istorijoje Abigailė yra ryškus Jėzaus Kristaus pavyzdys, arba simbolis.³ Savo apmokančiąja auka Jis gali išvaduoti mus iš nuodėmės ir piktų širdies jausmų, ir suteikti mums, ko reikia pragyvenimui.⁴

Kaip kad Abigailė buvo pasiryžusi prisiimti Nabalo nuodėmę, taip ir Gelbėtojas – nesuvokiamu būdu – paėmė ant savęs mūsų nuodėmes ir nuodėmes tų, kurie mus įskaudino ar įžeidė.⁵ Getsemanėje ir ant kryžiaus Jis pasiėmė tas nuodėmes. Jis mums suteikė būdą, kaip atsisakyti kerštingos širdies. Tai įmanoma per atleidimą, kuris gali būti vienas sunkiausių dalykų, kuriuos mums gali tekti padaryti, ir vienas dieviškiausių dalykų, kuriuos mums gali tekti patirti. Atleidimo kelyje Jėzaus Kristaus apmokančioji galia gali tekėti į mūsų gyvenimą ir pradėti gydyti gilius širdies ir sielos plyšius.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad Gelbėtojas siūlo mums galimybę atleisti:

„Dėl Jo beribio Apmokėjimo galite atleisti tiems, kurie jus įskaudino ir galbūt niekada neprisiims atsakomybės už žiaurų elgesį su jumis.

Paprastai lengva atleisti tam, kuris nuoširdžiai ir nuolankiai siekia jūsų atleidimo. Bet Gelbėtojas jums suteiks gebėjimą atleisti kiekvienam, kuris bet kokiu būdu elgėsi su jumis blogai. Tada jų skaudinantys veiksmai nebežeis jūsų sielos.“⁶

Abigailė, atnešusi apsčiai maisto ir reikmenų, gali mokyti mus, kad tiems, kurie buvo įskaudinti ir sužeisti, Gelbėtojas siūlo maistą ir pagalbą, kurių mums reikia, kad išgytume ir būtume sveiki.⁷ Mes nesame palikti, kad patys tvarkytumės su kitų žmonių veiksmų pasekmėmis; mes taip pat galime būti išgydyti ir gauti galimybę išsigelbėti nuo piktų širdies jausmų ir bet kokių galimų tolimesnių veiksmų.

Viešpats pasakė: „Aš, Viešpats, atleisiu tam, kuriam atleisiu, bet iš jūsų reikalaujama atleisti visiems žmonėms.“⁸ Viešpats reikalauja, kad atleistume savo pačių labui.⁹ Tačiau Jis neprašo, kad tai darytume be Jo pagalbos, meilės ir supratimo. Per mūsų sandoras su Viešpačiu kiekvienas galime gauti stiprinančios galios, vadovavimo ir pagalbos, kurių mums reikia, kad atleistume ir kad mums būtų atleista.

Prašau žinoti, kad atleidimas kam nors nereiškia, jog atsiduriate padėtyje, kai ir toliau būsite skaudinami. „Galime stengtis atleisti kam nors ir vis dar jausti Dvasios raginimą laikytis nuo jo atokiai.“¹⁰

Kaip Abigailė padėjo Dovydui nejausti širdies graužimo¹¹ ir sulaukti reikiamos pagalbos, taip Gelbėtojas padės jums. Jis myli jus ir pasitinka jūsų kelyje „su išgydymu po [savo] sparnais“¹². Jis trokšta jūsų ramybės.

Asmeniškai patyriau stebuklą, kai Kristus išgydė mano piktus širdies jausmus. Mano tėvui leidus, pasakoju, kad gyvenau namuose, kur ne visada jaučiausi saugi dėl emocinių ir žodinių užgauliojimų. Vaikystėje ir paauglystėje buvau įsižeidusi ant savo tėvo ir dėl tos nuoskaudos širdyje nešiojau pyktį.

Bėgant metams ir stengdamasi rasti ramybę ir išgijimą atleidimo kelyje giliai suvokiau, kad tas pats Dievo Sūnus, kuris apmokėjo mano nuodėmes, yra tas pats Išpirkėjas, kuris taip pat išgelbės tuos, kurie mane stipriai įskaudino. Negalėjau nuoširdžiai tikėti pirma tiesa, netikėdama antrąja.

Mano meilei Gelbėtojui augant, taip pat augo mano troškimas skausmą ir pyktį pakeisti Jo gydančiuoju balzamu. Tai buvo daugybę metų trukusi pažanga, reikalavusi drąsos, pažeidžiamumo, atkaklumo ir mokymosi pasitikėti Gelbėtojo dieviškąja galia gelbėti ir gydyti. Man vis dar reikia padirbėti, bet mano širdis paliko karo kelią. Man buvo duota „nauja širdis“¹³ – tokia, kuri pajautė stiprią ir išliekančią meilę asmeninio Gelbėtojo, kantriai mane vedusio į geresnę vietą, raudojusio su manimi ir žinojusio mano liūdesį.

Viešpats atsiuntė man kompensuojančias palaimas, kaip Abigailė atnešė tai, ko reikėjo Dovydui. Jis į mano gyvenimą siuntė patarėjus. Pats saldžiausias ir labiausiai keičiantis iš visų buvo mano ryšys su Dangiškuoju Tėvu. Per Jį aš su dėkingumu patyriau švelnią, saugančią ir vedančią tobulo Tėvo meilę.

Vyresnysis Ričardas G. Skotas sakė: „Negalite ištrinti to, kas buvo padaryta, bet galite atleisti.¹⁴ Atleidimas gydo baisias, tragiškas žaizdas, nes jis leidžia Dievo meilei išvalyti jūsų širdį ir protą nuo neapykantos nuodų. Jūsų sąžinę jis apvalo nuo keršto troškimo. Jis padaro vietos valančiai, gydančiai ir atkuriančiai Viešpaties meilei.“¹⁵

Mano žemiškasis tėvas taip pat patyrė stebuklingą širdies permainą pastaraisiais metais ir atsigręžė į Viešpatį – ko nesitikėjau šiame gyvenime. Dar vienas liudijimas man apie visišką ir keičiančią Jėzaus Kristaus galią.

Žinau, kad Jis gali išgydyti nusidėjėlį ir tuos, prieš kuriuos buvo nusidėta. Jis yra pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas, paguldęs savo gyvybę, kad mes galėtume vėl gyventi. Jis sakė: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane skelbti gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų.“¹⁶

Visiems, kurių širdys sudužusios, kurie yra belaisviai, prislėgti ir galbūt skausmo ar nuodėmės apakinti, Jis siūlo išgijimą, atsigavimą ir išvadavimą. Liudiju, kad tas išgijimas ir atsigavimas, kurį Jis siūlo, yra tikras. Visiems reikia skirtingo laiko, kad išgytų. Svarbu skirti sau išgyti reikiamo laiko ir būti sau geriems vykstant šiam procesui. Gelbėtojas visada yra maloningas ir dėmesingas ir yra pasiruošęs suteikti mums reikiamą pagalbą.¹⁷

Atleidimo ir išgijimo kelyje turime pasirinkti užkirsti kelią savo žalingiems įpročiams ar santykiams šeimose ar kitur. Visiems, kuriems galime daryti įtaką, galime pasiūlyti malonę vietoj žiaurumo, meilę vietoj neapykantos, švelnumą vietoj kandumo, saugumą vietoj sielvarto ir taiką vietoj vaidų.

Duoti tai, ko jums nedavė, yra galinga dieviško išgijimo, įmanomo per tikėjimą Jėzumi Kristumi, dalis. Gyventi taip, kad duotumėte, kaip Izaijas sakė, grožybę vietoj savo gyvenimo pelenų¹⁸, tai tikėjimo veiksmas, kuriuo sekame dievišku Gelbėtojo, iškentusio viską, kad galėtų pagelbėti visiems, pavyzdžiu.

Juozapo iš Egipto gyvenime netrūko pelenų. Jis buvo savo brolių nekenčiamas, išduotas, parduotas į vergiją, neteisingai įkalintas ir to, kuris pažadėjo padėti, pamirštas. Tačiau Jis pasitikėjo Viešpačiu. „Viešpats buvo su Juozapu“¹⁹ ir pašventė jo išbandymus jo palaimai ir augimui – ir jo šeimos, ir viso Egipto išgelbėjimui.

Kai Juozapas, būdamas didis vadovas Egipte, sutiko savo brolius, jo ištartuose žodžiuose atsispindėjo atleidimas ir ištaurintas supratimas:

„Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Jūsų gyvybei išlaikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų! […]

Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas.“²⁰

Per Gelbėtoją Juozapo gyvenimas tapo „grožyb[e] vietoj pelenų“²¹.

Kevinas Dž. Vortenas, BJU prezidentas, sakė, kad Dievas „gali padaryti, jog gera kiltų […] ne tik iš mūsų sėkmės, bet taip pat ir iš mūsų nesėkmių ir nesėkmių kitų žmonių, kurie mus skaudina. Dievas yra toks geras ir galingas.“²²

Liudiju, kad didžiausią meilės ir atleidimo pavyzdį parodė mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus, kuris kęsdamas agoniją sakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“²³

Žinau, kad mūsų Tėvas danguje trokšta gerumo ir vilties kiekvienam savo vaikui. Jeremijo knygoje skaitome: „Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų, – sako Viešpats, – sumanymus jūsų gerovei.“²⁴

Jėzus Kristus yra jūsų asmeninis Mesijas, jūsų mylintis Išpirkėjas ir Gelbėtojas, kuris žino jūsų širdžių maldavimus. Jis trokšta jūsų išgijimo ir laimės. Jis myli jus. Jis rauda su jumis jums sielvartaujant ir džiūgauja jus gydydamas. Kad būtume paguosti ir paimtume Jo meilią ranką, kuri visada yra ištiesta,²⁵ kai einame gydančiu atleidimo keliu, to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.